DAR KARTĄ APIE ŠLAPELIUS PATAGONIJOJE

Pranas Juozas Žilinskas

(Publikuota almanache „Kupiškis: kultūra ir istorija” 2012/10, p. 37-41)

Rašydamas apie kupiškėnų Izidoriaus ir Justino Šlapelių šeimą [1], minėjau, kad jie buvo pirmieji Pietų Argentinos Patagonijos krašto kolonistai. Šlapeliai, kaip patys rašė, yra kilę iš prie Kupiškio esančio Paberžių kaimo. Atvykę į Argentiną, jie iš pradžių apsigyveno Entre Rios [2] provincijoje, Gualeguaiču (Gualeguaychú) vietovėje. Vėliau persikėlė į naujai kuriamą koloniją Patagonijoje [3] , pavadintą Colonia Pastoril de Sarmiento. Dabar ten Sarmiento miestas, kuris nuo Atlanto vandenyno pakrantėje dabar esančio Komodoro Rivadavijos (Comodoro Rivadavia) miesto yra nutolęs apie 150 km. Sarmiento mieste ir apylinkėse tebėra stiprus lietuviškas pėdsakas, kurį paliko Šlapelių šeima.
Šlapelių kūrimosi Patagonijoje laikais Sarmiento kolonija plėtėsi, kolonistai pradėjo gaminti vis daugiau žemės ūkio produkcijos, kurią reikėjo parduoti, todėl tapo labai svarbus tos produkcijos išvežimas trumpiausiu keliu. O trumpiausias kelias – plukdyti Atlanto vandenyno pakrante, tačiau nebuvo tinkamo uosto. Tik 1901 metais, suradus pakankamo gylio vietą, Argentinos valdžia įkūrė nedidelį miestą Komodoro Rivadaviją (isp. Comodoro Rivadavia) su uostu Atlanto pakrantėje. Jis pavadintas karo jūrininko, komandoro Martino Rivadavijos [4] , kuris tais laikas plaukiojo šia pakrante, vardu. Uostas, nors iki jo buvo per 150 km, tapo labai svarbus ir Sarmiento kolonijos gyventojams, nes susidarė geresnės sąlygos ne tik produkcijai išvežti, bet ir reikalingomis prekėmis apsirūpinti. Čia buvo pradėti statyti sandėliai ir kiti pastatai. Atsirado daugiau darbo ir Sarmiento gyventojams. Pradėjo atplaukti laivai, kurie atplukdydavo modernios technikos, automobilių ir kt. Vėliau (1914 m.) atsirado ir geležinkelis, kuris Komodoro Rivadaviją sujungė su Sarmiento kolonija.
Anksčiau minėto Justino Šlapelio vaikų likimai buvo skirtingi; daugiausia žinių, kartais prieštaringų, galima rasti apie Juozą ir Kazimierą [5].
Juozas Šlapelis (José Szlapelis) gimė 1878 m. kovo 17 d. Paberžių kaime.

Juozo Šlapelio nuotrauka. 1921

Mokėsi kaimo mokykloje, vėliau išmoko staliaus amato. Juozas, kaip buvo rašyta, turėjo 19 metų, kai su tėvais, broliais ir seserimis, pakviesti senelio Izidoriaus, atvyko į Argentiną. Ieškodamas geresnės gyvenimo vietos 1897 m. Juozas, vienintelis iš visos šeimos, pasiryžo su seneliu Izidoriumi vykti į neapgyvendintas ir nelabai žinomas Pietų Argentinos Patagonijos žemes, kurių sniegingas klimatas atrodė esąs labai artimas Lietuvos klimatui. Čia Argentinos valdžia siekė įkurti naujų gyvenviečių, vadinamų kolonijomis.
Vienoje iš jų – Sarmiento kolonijoje, įkurtoje greta dviejų didžiulių Musters ir Colhue Huapi ežerų, rytinėje Senguer upės pusėje, 37 sklype, kaip pasakojama, jie iš molio ir žolių pagamintų ir vietoje išdžiovintų plytų pasistatė būsimojo miesto pirmąjį namą, turėjusį netgi langus iš stiklo. Izidorius ėmėsi žemdirbystės, o Juozas dirbo staliumi ir vežiku – vadeliojo ten įprastus dviračiùs krovininius vežimus. Buvo susižavėjęs tuo kraštu, stebėjosi, kad esama daugybės laukinių gyvūnų ir ganyklų, kad vietiniai indėnai taikūs ir draugiški. Su jais net išmoko medžioti boleadoromis. Boleadora – medžiojimo įrankis, pagamintas iš virvių, kurių galuose pritvirtinti sunkūs, dažniausiai akmeniniai, antgaliais. Boleadora išsukama ir metama taip, kad virvė apsivyniotų apie medžiojamo gyvūno kojas.
Į Sarmiento koloniją, pas čia jau gyvenančius tėvą Izidorių ir sūnų Juozą, norėdami galutinai apsigyventi, 1903 m. balandžio 4 d. atvyko Justinas Šlapelis ir jo antroji žmona Zofija Jankauskaitė-Šlapelienė su visais savo vaikais: Viktoru, Paulina, Jonu, Kazimieru, Buenaventura, Pauliumi, Ignacijumi ir pakeliui laive gimusiu Izidoriumi. Čia jau buvo namas, dvirãtis Juozo ir senas keturrãtis tėvo Izidoriaus vežimai, žemės. Taigi buvo galima imtis pirmųjų darbų. Justino šeima apsigyveno kukliuose tėvo namuose. Čia dar gimė jauniausioji duktė Justa.
Apie 1912 m. Sarmiente Juozas pasistatė kelių kambarių namą su sale ir jame įsirengė pirmą kolonijoje fotografijos studiją. Šioje pirmoje fotografijos studijoje su savo fotografijos įranga Juozas nufotografavo visus Sarmiento kolonijos gyventojus ir taip pat tuos, kurie gyveno netoliese.

Juozas Šlapelis ir jo kraštietis Baltuška peržiūri to meto iš Lietuvos gautą laikraštį. Iš Ines Szlapelis nuotraukų archyvo

Pasakojama, kad visi labai vertindavo jo portretines fotografijas. Yra ir iki dabar išlikusių jo darytų nuotraukų. Nupirkęs Edisono aparatą, rodydavo kiną – kiekvieną šeštadienį vieną ir tą patį filmą. Operatoriumi dirbo jo brolis Kazimieras. Kiek vėliau Juozas jau turėjo nemažą namą ir ¾ leguos [6] dydžio ūkį San Bernardo kalvose, kurį pavadino La nueva Lituania (liet. Naujoji Lietuva).
Šlapelių šeima Sarmiente įkūrė Lietuvių draugiją ir ją visokeriopai puoselėjo. Juozas dainuodavo lietuviškas dainas, diriguodavo Lietuvių draugijos orkestrėliui, pasakodavo pasakas ir tikrus savo gyvenimo nutikimus. Yra palikęs rankraščių, kuriuose ispanų kalba aprašė savo ir senelio Izidoriaus kelionę į Sarmiento koloniją ir įvykius ten apsigyvenus. Mėgdavo kepti lietuvišką duoną iš kvietinių ir ruginių miltų. Atsisveikindamas visada mojuodavo skrybėle, mėgdavo šuktelti viva Mitre! [7]. Juozas mėgo skaityti, gaudavo laikraščių, netgi vieną lietuvišką iš Buenos Airių, kuris vadinosi „Balsas“ ir buvo leidžiamas nuo 1927 m. Vėliau šis laikraštis vadinosi „Argentinos lietuvių balsas“. Taip pat turėjo net asmeninę bibliotekėlę.
Kaip minėta ankstesniuose straipsniuose, Juozo ir jo tėvo turbūt svarbiausia gyvenimo veikla – Sarmiento kolonijos bibliotekos įkūrimas. Tuo metu Sarmiento kolonijoje reikėjo rasti būdą, kur ir kaip mokyti vaikus. Taigi buvo nutarta, kad geriausias sprendimas – įkurti biblioteką. Parengė bibliotekos įstatus, susitarė dėl jos veiklos taisyklių, sunešė turimas knygas ir 1911 m. pradėjo veiklą. Biblioteka buvo pavadinta Šventojo Kazimiero vardu, turbūt norint pagerbti Lietuvos globėją. Yra išlikę pirmieji bibliotekos įstatai. Juozas Šlapelis buvo bibliotekos tarybos sekretorius [8] . Ši biblioteka yra pati seniausia Argentinos Čubut provincijoje. Dabar biblioteka, kuri ką tik atšventė savo šimtmetį, turi pirmojo Argentinos prezidento Mariano Moreno vardą.

Juozas Šlapelis su sesers Paulinos vaikais Chuanu ir Nikosio

Juozas Šlapelis paskutinius gyvenimo metus praleido savo namuose prie San Bernardo kalvų. Buvo nevedęs. Eidamas 78 metus jis mirė 1956 m. vasario 16 d., palaidotas senosiose Sarmiento kapinėse.
Dar vienas minėtinas Justino Šlapelio ir Zofijos Jankauskaitės-Šlapelienės sūnus buvo Kazimieras Šlapelis (Casimiro Szlapelis), gimęs 1894 m. spalio 1 d. Paberžių kaime. Tai paskutinis vaikas, gimęs Lietuvoje – jį, einantį trečius metus, tėvai atsivežė į Argentiną. Tėvai rūpinosi, kad Kazimieras mokytųsi, netgi vienu metu, atsiradus mokyklai Komodoro Rivadavijoje, išsiuntė jį ten mokytis. Paaugęs Kazimieras dirbo įvairius ūkio darbus: girdė pro šalį vežimais keliaujančių žmonių arklius, prižiūrėjo avis, kirpo jų vilną ir taip vertėsi. Bendravo su vietiniais indėnais, išmanė jų papročius.

Kazimieras Šlapelis

Vienu metu Kazimieras kartu su gydytoju Escalada ir buhalteriu Babela ėmėsi žemdirbystės Alto Rio Senguer [9] vietovėje. Turėdami seną traktorių, plūgą, akėčias ir kelius kastuvus patys (be pagalbinių darbininkų) pradėjo kurti pirmą liucernos auginimo ūkį. Kazimieras dirbo ir vežiku. Pasakojama, kad 1940 metų spaudoje buvo rašyta, kaip Kazimieras įveikė kelią nuo Komodoro Rivadavijos iki Sarmiento per 6 dienas ir taip pasiekė keliavimo keturių ratų vežimu rekordą. Dabar atstumas tarp šių miestų yra 148 km ir, aišku, įveikiamas per pusantros valandos.

Kazimieras visada domėjosi naujovėmis ir technika. Jis 1922 m. buvo nusipirkęs radijo imtuvą. Tokioje tolybėje nuo Buenos Airių buvo sunku tikėtis, ką nors išgirsti, bet jam pavykdavo priimti Radio culturą, ir tada paleidęs aparatą visų garsu leisdavo klausytis kaimynams, kurie su malonumu ateidavo į jo namus.
Kaip minėta, su brolio Juozo nupirktu aparatu rodydavo kiną. Matyt, smalsumo skatinamas tapo ir pirmuoju gyvenvietės automobilininku. O buvo taip. Kartą jam pasiūlė vairuoti automobilį, kuris važinėtų tarp Sarmiento ir Komodoro Rivadavijos. Kazimieras atsakė, kad automobilio vairuoti nemoka. Į tai jam automobilio savininkas atsakė, kad jei sugeba rodyti kiną, tai gali vairuoti ir automobilį. Įteikė automobilio knygą ir liepė mokytis vairuoti. Pasakojama, kad pabandęs važiuoti atbulas trenkėsi į parduotuvę, sudaužė butelius ir stiklainius, už kuriuos teko susimokėti. Visgi vėliau įsigijo savo automobilį, tapo savarankišku vairuotoju ir jokių problemų nebeturėjo. Pagal užsakymus vežiojo keleivius ir krovinius.
Kazimieras, matyt, dažnai keliaudavo po Sarmiento apylinkes. Patagonijos plokščiakalnyje, prie Fontanos ežero, 1929 m. jis atrado geležies ir vario rūdų ir įkūrė kasyklą, kurią pavadino El solcito (liet. saulutė), o ją atidarant grojo net Sarmiento orkestras. Šiai kasyklai jis paskyrė 25 savo metus. Patagonijos žemėse Kazimieras ieškojo ir urano. Vandens išplautoje upės vagoje surado dinozauro griaučius, kuriuos perdavė Nacionaliniam La Platos gamtos muziejui.

1927 m. daryta nuotrauka. Joje matyti La Platos muziejaus Paleontologijos skyriaus darbuotojai prie rasto dinozauro kaulo. Nuotrauka iš Sarmiento muziejaus

Dėl to, kad jis mokslininkams nesavanaudiškai padėjo tolesnėse šioje vietovėje vykdytose paieškose, Kazimieras buvo įvertintas muziejaus mokslininkų ir pavadintas šio muziejaus korespondentu. Jis taip pat rinko ypatingesnius akmenis ir išmanė apie juos. Kaip rašo Francisco N. Juárez [10], jam Kazimieras padovanojo milijonų metų senumo suakmenėjusio medžio skiedrą ir apylinkėse rastų mineralų pavyzdžių su jų aprašymais.
Dar viena Kazimiero veiklos sritis siejasi su tuo, kad palyginti netoli nuo Šlapelių gyvenamosios vietos 1907 m. buvo atsitiktinai rasta naftos. Iš tikrųjų atsitiko taip. Pradėjus augti Komodoro Rivadavijos gyventojų skaičiui, jiems labai trūko geriamojo vandens, todėl jo buvo ieškoma – daromi gręžiniai. Pirmieji bandymai buvo nesėkmingi: vienas gręžimo bokštas neatlaikė stiprių vėjų ir nugriuvo, kitame gręžinyje, kuris buvo už trijų kilometrų nuo Komodoro Rivadavijos ir kurio gylis siekė 500 m., vandens nerado. Jau buvo ketinama paieškas baigti, tačiau dar kiek pagręžus pradėjo netikėtai trykšti keistas skystis – žibalas! Taip prasidėjo visiškai kita šios vietovės 20 amžiaus istorija, kuri nesibaigia iki šių dienų. Yra žinoma, kad būtent Kazimieras ir dirbo prie tų naftos gręžinių. 1939 m. darytoje nuotraukoje matyti, kaip manoma, jo sodyba, esanti vadinamojoje Trečias kilometras vietovėje, ir tolumoje esantys gręžinių bokštai. Tuometinis Lietuvos laikraštis „Lietuvos žinios“ rašė, kad Kazimieras Šlapelis buvo apsukriausias šeimos narys, turėjo įvairių per pusę milijonų pesų (peso – Argentinos piniginis vienetas) vertės sutarčių su naftos bendrovėmis, taip pat turėjo sutarčių su Susisiekimo ministerija. Be to, Kazimieras turėjo darbų, susijusių su kelių statyba ir priežiūra, buvo įsigijęs nemažai tokiems darbams reikalingų įrenginių.
Komodoro Rivadavijos karinio valdymo metais iki 1945 m. K. Šlapelis vadovavo mokyklų Rio Mayo, Aldea Beleiro, Apeleg ir kt.vietovėse statybai.
Šlapelių žemėse buvo ypatinga vieta – suakmenėjusių medžių miškas (isp. bosque petrificado). Iš tikrųjų tai yra ne miškas, o lauke išmėtytos suakmenėjusių medžių liekanos. Medžių būta labai didelių, jų skersmuo viršijo 1 m, o tai rodo, kad turėjo būti puikios augimo sąlygos. Nuogulų charakteristikos ir patvirtino, kad medžiai augo nuolat drėgnoje aplinkoje, kuri, manoma, buvo prieš 60 milijonų metų, kai dar nebuvo iškilę Andų kalnai ir nebuvo kliūčių Ramiojo vandenyno vėjams atnešti daug drėgmės. Būtent tuomet ir augo milžiniški medžiai – araukarijos, priklausančios spygliuočių genčiai. Araukarijos auga ir dabar, bet kitur: centrinėje Čilės dalyje ir Vakarų Argentinoje. Jų aukštis siekia iki 40 m, storis – 2 m. Šią vietovę nutarta išsaugoti tik apie 1965 m. Dabar ten turistinis gamtos rezervatas – Sarmiento suakmenėjusių medžių miškas (isp. Bosques Petrificados de Sarmiento), gausiai turistų lankoma vieta.

Pagaliau taip susidėliojo aplinkybės, kurios paskatino Kazimierą Šlapelį susidomėti dar viena naujove. Kaip jau minėta, Patagonijos centre buvo sunku keliauti iš vienos vietos į kitą, keliai buvo blogi, niekas jais nesirūpino, o nuotoliai didžiuliai, todėl tuo metu paštą į Sarmientą atveždavo nedideliais lėktuvais. Kad pašto lėktuvas galėtų nusileisti, 1929 m. Kazimieras kartu su broliu išlygino 1 km ilgio taką lėktuvams. Kazimierui parūpo ir pačiam skraidyti. Kaip pats pasakojo, pirmuosius skraidymus pradėjo 1933 m., kai kartu su draugais įsigijo sklandytuvą ir juo bandė kilti. Pašto lėktuvo lakūnas Prospero Palazzo, kuris tuo metu atskrisdavo į Sarmientą, „skraidytojams“ pasiūlė įkurti aeroklubą ir pažadėjo padėti įsigyti nenaują lėktuvą bei surasti instruktorių skraidymo kursams organizuoti. Kursus suorganizavo lakūno brolis, o Kazimieras buvo vienas iš keturių tų kursų lankytojų. Taip išsipildė Kazimiero svajonė – išmoko pilotuoti lėktuvą. Per visą laiką Kazimieras turėjo tris lėktuvus, du pirmuosius laimingai sudaužė (jų labai gailėjo), o paskutinis buvo nedidelis 65 arklio jėgų 1947 metų gamybos luskombe. Jį pavadino El chimango; tai Patagonijos stepių paukštvanagio vardas. Kazimiero skraidymo stažas – 1600 oficialiai registruotų skrydžio valandų ir kelis kartus daugiau neregistruotų. Ilgiausias skrydis – į Buenos Aires (virš 1600 km) ir atgal. Skraidydavo neaukštai, orientuodavosi pagal kelius, vežiodavo žmones, ligonius, veždavo daiktus, paskraidindavo vaikus virš jų namų. Mėgdavo skraidyti virš mokyklos ir mėtyti mokiniams saldainių maišelius. Netgi yra savo ranka parašęs mokinukams linkėjimų su ištraukomis iš José Hernández eiliuotos poemos „Martín Fierro“, dar vadinamos Argentinos nacionaliniu epu.

Tėvas, kuris tau pataria, / Yra draugas ir ne vien Tėvas. / Todėl Jums aš taip sakau – / Gyvenkite apdairiau, / Nes nieks nežino, kertėj kurioj / Slepiasi tas, kuris tau priešas. Martin Fierro Nuoširdus sveikinimas 14 mokyklos draugučiams nuo „El Chimango“ įgulos. Kazimiero Šlapelio parašas

Kazimieras kasmet tikrinosi sveikatą, visada rūpinosi, ar dar gali skraidyti?
Skraidyti tuometiniu nedideliu lėktuvu tose vietovėse buvo nelengva, didžiausios kliūtys – šaltis ir stiprūs vėjai. Būdavo, kad lėktuve lakūnai įsirengdavo mažą krosnelę, tarp drabužių iš priekio ir iš nugaros prisidėdavo laikraščių ir pan. Šilčiausios pirštines buvo iš jūros liūtų, kurie plaukiodavo ir glaudėsi netoli Patagonijos pakrančių, kailio. Pasakojama, kad Kazimieras, gelbėdamasis nuo šalčio, lėktuvą pilotuodavo apsisiautęs indėnišku apsiaustu – pončo. Kai vietiniams gyventojams reikėdavo skubios medicinos pagalbos, Kazimieras dažnai skraidindavo pas ligonius iš Europos atvykusį gydytoją Jorge Tataroff, kuris gyveno Alto Rio Senguer vietovėje ir prastai kalbėdavo ispaniškai. Kartą po tokio skrydžio namo grįžęs perbalęs gydytojas į klausimą: „kaip sekėsi kelionė“ atsakė: „nekaip, net dabar dar mano viduriai gerklėje“.
Kartą keli Čubut provincijos pilotai buvo pakviesti į šventę, kurioje kepamas „asadas“, tipiškas argentinietiškas mėsos kepsnys. Jau visi buvo atskridę ir kepsnys beveik iškepęs, o Kazimiero vis nėra. Pasirodo, skraido ratu ir neskuba leistis. Kai pagaliau nusileido, ėmė jo klausinėti, kodėl netupė iškart atskridęs. Jis atsakė, kad per rūką nelabai ką matęs ir nenorėjęs rizikuoti. O diena buvusi graži. Pagaliau Kazimieras suprato, kad skrido su akiniais, skirtais skaityti.
Žmonės pasakodavo, kad Kazimieras visada vežiodavosi vielos ir brezento lėktuvui taisyti, bet jis pats aiškino, jog tai netiesa, gal tik kartą vielos prireikė ir tiek. Kazimiero lakūno licencija baigėsi 1971 m. liepos 24 d.

Kazimieras Šlapelis ir jo lėktuvas "El chimango". Švyturys, 1977, Nr. 11

Kazimieras Šlapelis apžiūri angare dar bestovinti savo lėktuvą "El chimango"

Kazimieras sukūrė šeimą 1918 m. kolonijoje gyveno Amalia Ramig, rusė mergina, kuri į šią vietovę buvo atvykusi su tėvais iš Pavolgio vokiečių kolonijos. Kazimieras prisipažino ją mylintis, pasipiršo, bet Amalios tėvai nieko nenorėjo girdėti: Kazimieras juk katalikas, o ji – protestantė liuteronė, be to, dar nepilnametė. Kazimieras svarstė, gal ją pagrobti ir išvykti, kur nors toli. Visgi nutarė palaukti, kol Amalia taps pilnametė. Sulaukusi pilnametystės dienos, Amalija su ryšulėliu ir odiniu krepšeliu ir be tėvų sutikimo išėjo pas Kazimierą. Vestuvės įvyko daug vėliau, nes Sarmiento kolonijoje nebuvo kunigo ir bažnyčios. Kazimieras kaip tik ir buvo vienas iš tų, kurie rūpinosi, kad Sarmiento kolonijoje kuo greičiau atsirastų bažnyčia. Su Amalia Kazimieras susilaukė šešių vaikų: Elenos, Tulos, Antenos, Rosos, Albos ir Febo.

Kazimieras Šlapelis su žmona Amalia

Rašoma, kad Kazimieras užgeso 1983 m. gegužės 10 d., po pietų, klausydamasis per radiją Bramso melodijų ir su laikraščiu rankose.

Kad Kazimieras Šlapelis nėra užmirštas liudija tai, kad Sarmiento mieste dar yra Kazimiero Šlapelio įkurtas aeroklubas, nedidelis kvartalas, turintis Kazimiero Šlapelio vardą, taip pat jam pastatytas paminklas.

Paminklas Kazimierui Šlapeliui Sarmiento mieste. Vydmanto Jankausko nuotrauka

Kazimiero Šlapelio vardu yra pavadinta ir gatvė Comodoro Rivadavijos mieste, taip pat Alto Rio Senguer miestelyje yra mokykla [11], turinti Kazimiero Šlapelio vardą.

Kazimiero Šlapelio gatvė Komodoro Rivadavijos miesto žemėlapyje.

Kazimiero Šlapelio vardo mokyklos Alto Rio Senguer miestelyje emblema.

Įvertinti ir Kazimiero Šlapelio, kaip lakūno, nuopelnai – Alto Rio Senguer vietovėje yra jo vardu pavadintas oro uostas: oficialiai D. Casimiro Szlapelis Airport. Jo koordinatės S450100 W0704800, kodas ARR SAVR ARS, aukštis 697 m, tako ilgis 1400 m.
Dabar dar yra išlikę namai, esantys 20-ame kelyje apie 10 km nuo Sarmiento, kuriuos Kazimieras pats pasistatė ir gyveno. Tai nedidelė sodyba – estancia „El labrador“, kurioje pakeleivis gali apsistoti ir pernakvoti.

Kazimiero Šlapelio namas, dabar sodyba "El labrador"

Dar tebėra Sarmiento aeroklubo angare apdulkėjęs paskutinis Kazimiero lėktuvas El chimango. Neseniai ten lankėsi mūsų keliautojai Martynas Starkus ir Vytaras Radzevičius ir per televiziją visa tai parodė, o Martynas Starkus knygoje „Kartą Pietų Amerikoje“ [12] apie tai papasakojo. Taigi Šlapelių pavardė minima ne tik kupiškėnuose, bet ir tolimosios Argentinos Patagonijos platybėse.

[1] Pranas Juozas Žilinskas. Kupiškėnas – sukilėlis, pirmasis Argentinos miesto Sarmiento gyventojas. Kupiškis: kultūra ir istorija. 2010, Nr. 8, p. 48 – 52. <žr. http://polinomas.popo.lt/2012/04/23/4/>

[2] Entre Rios (liet. tarp upių) –Argentinos provincija tarp dviejų upių – Paranos ir Urugvajaus, kurios šiauriau Buenos Airių (liet. geras oras) miesto suteka į La Platos upę, įtekančią į Atlanto vandenyną.

[3] Patagonija – pietinė Pietų Amerikos kontinento dalis, esanti žemiau Rio Negro (liet. Juodoji upė) upės.

[4] Martín Rivadavia (1852–1901) – Argentinos karinio jūrų laivyno komandoras. Palaidotas Buenos Airių Recoletos kapinėse.

[51] Kadangi šaltiniuose apie Šlapelius rastos žinios dažnai neturi datų, tai ir čia kai kurie įvykiai pateikiami nesilaikant chronologijos.

[6] Legua – ilgio vienetas. Senovinėje ispanų matų sistemoje ji atitiko 5572,7 m ir buvo lygi nuotoliui, kurį nueina žmogus per vieną valandą. Čia, matyt, turėta galvoje kvadratinė legua, nusakanti sklypo plotą.

[7] Bartolomé Mitre (1821–1906) – populiarus Argentinos politikas, kariškis, istorikas, mokslininkas, valstybininkas ir žurnalistas, Argentinos prezidentas (1862–1868).

[8] Pranas Juozas Žilinskas. Kupiškėnai – Patagonijos kolonistai. Kupiškis: kultūra ir istorija. 2011, Nr. 8, p. 44 – 48. <žr. http://polinomas.popo.lt/2012/04/26/kupiskenai-%E2%80%93-patagonijos-kolonistai/>

[9] Alto Rio Senguer – Patagonijos miestelis netoli Andų kalnų, apie 300 km nuo Komodoro Rivadavijos, jame gyvena apie 1500 gyventojų.

[10] Francisco N. Juarez. Szlapelis en carro, auto y máquina voladora. RIO NEGRO on line: Sociedad. 20-04-2003 ir Francisco N. Juarez. Biografias cambiadas, aun para el abuelo piloto. Historias patagónicas. RIO NEGRO on line: Sociedad. 27-04-2003.

[11] Escuela 716 “Casimiro Szlapelis”, calle Sarmiento 303, Alto Río Senguer. p. Chubut, Argentina.

[12] Starkus, Martynas. Kartą Pietų Amerikoje. Vilnius: M. Starkus, 2012, 303 p.