Pas Šlapelius Patagonijoje

Vidmantas Jankauskas
(Publikuota almanache „Kupiškis: kultūra ir istorija ” 2010/08, p. 53,54 – 63-68)

(Tęsdamas Patagonijos kolonizavimo temą savo tinklaraštyje pateikiu Vidmanto Jankausko 2010 m. parašytą gražų straipsnį apie aplankytą Sarmiento miestą ir jo apylinkes, kuriose 19 a. pabaigoje apsigyveno iš Kupiškio krašto kilęs pirmasis lietuvis Argentinoje)

 

.. Sarmiente lankiausi vos pusantros paros, bet tai buvo savotiška kelionės po Patagoniją ir Argentiną „vinis“. Ne todėl, kad čia pamačiau kokių nors gamtos ar istorijos stebuklų (beje, jų šiame pasaulio kampelyje esama tikrai ne vieno), o gal labiau dėl to, kad būtent su Sarmiento pavadinimu ir reikėtų sieti visos šios kelionės priešistorę.


Pirmąsyk apie Sarmiento miestą bei jo istoriją išgirdau iš buvusio argentiniečio Prano Juozo Žilinsko. Kažkur į pasvietę nusibeldusio ir naujam miestui pradžią davusio kupiškėno Šlapelio istorija užkliudė… Laikas bėgo, informacijos apie Patagonijos pionierius Šlapelius gausėjo. Rasdavau jos vartydamas tarpukario periodinę spaudą, skaitydamas Argentinoje apsilankiusiųjų atsiminimus, klaidžiodamas internete. Bene labiausiai iš šios giminės atstovų imponavo dar sovietmečio „Švyturyje“ aprašytas vienas pirmųjų Patagonijos lakūnų Kazimieras Šlapelis (1894–1983), kurio vardu pavadintas Sarmiento oro uostas ir kuriam net paminklas mieste pastatytas. Ko gero, vieninteliam lietuviui Argentinoje! Taigi tolimoji Patagonija vis labiau kirbino vaizduotę. Interneto platybėse apie K. Šlapelį buvo galima prisirankioti visokiausios informacijos, bet nei man, nei Pranui Juozui taip ir nepavyko rasti to mus sudominusio paminklo nuotraukos… Taip sutapo, kad Vilniaus padangėje tuo metu pasirodė Kazimiero Šlapelio vaikaitė dizainerė Viktoria Dias-Szlapelis. Nors ji ir labai buvo užsiėmusi, įsipiršau audiencijon, šnektelėjom, bet ir Viktorija jokių nuotraukų savo kompiuteryje neturėjo. Maža to, nors ir apsikeitėme elektroninio pašto adresais, ryšys nutrūko.
Kaip tik tada ir kilo mintis pačiam palėkti iki tos Argentinos. Dar keli mėnesiai laukimo, dar keliolika valandų naktinio skrydžio ir šit po transatlantinio „Aerolineas Argentinas“ lainerio sparnais jau matyti ankstyvo ryto saulės spindulių nutvieksta La Platos įlanka, Buenos Airių priemiesčiai… Tiesa, nusileidus tarptautiniame Pistarini oro uoste kelionė tik įsibėgėja. Mūsų orlaivis gerą valandą pavėlavo (tai Argentinoje, pasirodo, daugiau taisyklė nei išimtis), tad į Patagoniją skrendantį lėktuvą jau nebespėjame. Belieka trenktis per visą miestą į La Platos pakrantėje įsikūrusį Aeroparką, kur laukia jau kitas, gražiu užrašu „Australis“ pasidabinęs laineris ir dar kelios valandos skrydžio pietinio poliaus kryptimi. Pusvalandžio stabtelėjimas didžiųjų ledyninių ežerų „sostinėje“ Al Kalafatėje ir štai pro iliuminatorius jau matyti Ugnies Žemė (Tierra del Fuego), už kalnų grandinių saugiai pasislėpusi ir prie besileidžiančios saulės spinduliais nutvieksto Biglio sąsiaurio pabirusi Ušuaja (Ushuaia). Taip jau yra – jei nori pažinti, bent pervažiuoti, visą Patagoniją, negali praleisti progos pradėti šį žygį nuo pačių pradžių – piečiausio pasaulio miesto arba kaip vietiniai Ušuajos gyventojai įvardija jį – Pasaulio krašto (Fin del Mundo). Apsižvalgius Ušuajoje, Ugnies Žemės nacionaliniame parke ir subarktinės jūros įdomybių turtingame sąsiauryje, tenka persėsti į autobusą ir geresniais ar blogesniais keliais dardėti atgal į šiaurę … kokius du tūkstančius kilometrų. O čia kaip tik ir Čilės teritorijos kampas, keturi pasienio postai ir reiklūs čiliečių muitininkai, išpurtantys visas veterinarijos tarnybos draudžiamas maisto atsargas, čia pirmieji tikrosios Patagonijos peizažai su retomis fermerių sodybomis, negausiomis avių bandomis pakelėse, pirmieji sutikti guanakai… Toliau – Magelano sąsiauris, Čilės vėliava pasidabinęs keltas „Patagonija“ ir jokių turizmo vadovų žadamų banginių šou už laivo borto. Grįžus atgal į Argentinos žemę, prasideda legendinis keturiasdešimtasis kelias (Ruta 40), lyg kokia negrabios, bet kantrios siuvėjos išvesta siūlė, su gausybe pavingiavimų, bet nuosekliai prabėganti tuos tūkstančius kilometrų iš pietų į šiaurę ir lyg kokiu gyvybės nervu jungianti visas sunkiai aprėpiamas Patagonijos provincijas. Pasukus į šį kelią, nuo vandenyno tenka nutolti gerai savaitei. Lygumos, lygumos, po to jau minėta Al Kalafatė, įspūdinga, kvapą gniaužianti Perito Moreno ar Viedmos ledynų didybė, pasidairymas po Andų priekalnes ties El Čaltenu, ir vėl ilga kelionė dar tik pradedamu asfaltuoti 40-uoju… Po geros savaitės autobuse, jau Santa Cruz provincijos šiaurėje, Perito Moreno miestelyje, dairausi į žemėlapį ir matau, kad iki Sarmiento gretimoje Čubut provincijoje bebus likę gal kokie du šimtai kilometrų. Atrodo, persėsi į kitą autobusą ir po kelių valandų jau galėsi sveikinti Sarmientą. Tačiau vėlyvą vakarą autobusų stoties kasoje sėdinti moteriškė, tegul ir nekalbanti jokia kita kalba kaip tik ispanų, sugeba man išaiškinti, jog planus teks keisti. Pasirodo, į gretimąjį Čubutą tiesiai nenukeliausi. Jokie autobusai Sarmiento pusėn nevažiuoja. Vienintelė išeitis – sukti atgal į rytus ir, pasiekus Atlanto pašonėje prigludusį didžiausią Čubut provincijos miestą Komodoro Rivadaviją, čia ieškoti reikiamo autobuso. Laiko šiek tiek susigaišta, bet kelionė labai neprailgsta, Komodoro Rivadavijoje sėkmingai pasiseka persėsti į kitą autobusą ir štai kitos dienos popietę jau skaičiuoju iki Sarmiento likusius kilometrus. Plentas gana tiesus ir puikus, autobusai, kaip ir visur kitur, patogūs, dažname tave net pavaišina pietumis ar vakariene. Kraštovaizdis banguotas, kalvagūbriai (kai kur gana keisti, primenantys sluoksniuotus tortus) čia priartėja visai prie plento, čia nutolsta iki horizonto ir atsiveria plati erdvė, kurioje arba skurdi pusdykumės augalija, arba jau, žiūrėk, ir nusidriekę žali plotai su besiganančių galvijų bandomis, pavieniai medžiai, upių rėvos, drėkinimo kanalai, kai kur net užpelkėjusios žemumos. Retsykiais matyti gyvulių, dažniausiai raguočių, bandos, šmėkšteli nuo kelio sprunkančių nandų (į stručius panašių paukščių) pasturgaliai. Taigi kraštas jau pakankamai civilizuotas. Geriausias to įrodymas – kai kur pavienės, o kai kur viena šalia kitos snapais linguojančios naftos pompos (daugiausia YPF kompanijos) – ištisi naftos telkiniai su visa infrastruktūra, rezervuarais, logistikos centrais, aukštos įtampos elektros linijomis ir pan. O juk dar prieš kokias tris dešimtis metų kaip tik pro šias vietas iš Komodoro Rivadavijos, taip pat ieškodamas Šlapelių, vyko kupiškėnas Juozas Kaributas, kuris matė visai kitokį vaizdą: „Antrą valandą po pietų sėdžiu purviname autobuse, suplyšusios sėdynės, langai metų metais nevalyti, ir važiuoju į Sarmiento. Laukai, dykumos ir vėjo nešamas smėlis. Dviejų linijų kelias, vietomis asfaltas, bet daugiausia dar negrįstas, dulkėtas…“
Viskas pasikeitė neatpažįstamai ir šie įspūdžiai gal tik šiek tiek beprimena prieš kelias dienas patirtus „malonumus“ dardant dar nebaigta asfaltuoti keturiasdešimtojo kelio atkarpa nuo El Čalteno iki Perito Moreno. Nuo Komodoro Rivadavijos iki Sarmiento apie 150 km į vakarus. Taigi pora valandų kelionės ir mes jau vietoje.

Įvažiuojame į Sarmiento miestą (isp. – Bienvienidos a Sarmiento, liet. – Sveiki atvykę į Sarmientą)

Tiesa, prieš įsukdamas į miestą autobusas dar sustoja prie šalia esančios karinės bazės, kuri, kaip jau ir kitos pakeliui matytos, išsiskiria dideliais vartais ir prie įvažiavimo ant postamento parimusia kokia nors karine technika. Šįkart čia stovi artilerijos pabūklas ir šarvuotis – matyt, prieš kelis dešimtmečius vykusio karo dėl Malvinų salų atminimas. Dar vienas kitas posūkis ir šit jau bestovįs gatvę apžergęs transparantas su miesto herbu ir užrašu „Bienvenidos a Sarmiento. 1897–1997“. Pravažiuojame visą centrinę gatvę, mat autobusų stotis kitame miesto pakraštyje. Tik išlipęs stoties salėje dairausi turistinės informacijos; gal, sakau, bus kas ir apie Šlapelius. Deja, čia turistai masinami tik dinozaurais (savotiška Patagonijos vizitinė kortelė) na ir Bosque petrificado – suakmenėjusio miško liekanomis – dar viena šių kraštų įžymybe. Ką gi, daugiau teks ieškotis pačiam…
„Gatvės negrįstos ir duobėtos. Daug medžių. Namukai daugiausia nedideli, vienaaukščiai. Čia joja arkliais, važiuoja dideliais vežimais kaimiečiai. Kadangi sekmadienis, tai judėjimas menkas. Žiūriu į kiekvieną gatvės kampelį, į tas vietas, kur kadaise, prieš septynias dešimtis metų, kūrėsi pirmieji lietuviai Šlapeliai. Ir štai dabar čia yra apie 8000 gyventojų, valdiški dviaukščiai pastatai, mažų lėktuvų aerodromas, kuris vadinasi Aeroklubu. Priartėjame ir patį miestelio centrą. Žvyru išpiltos visos gatvės rūksta lyg dūmų debesys, mūsų pravažiuojančio autobuso sukelti. Basų vaikų būrys klykauja ir laksto gatvėje. Ir kaip jų kojos atlaiko, kai tiek dygių akmenų?“ – kažkada rikiavo savo įspūdžius ką tik į Sarmientą atkakęs J. Kaributas.

Sarmiento gatvė

Man po Patagonijoje praleistos savaitės šis miestas iš pradžių nepasirodo kuo nors išskirtinis – labai jau primena matytus. Jis, kaip ir dauguma šiuose kraštuose, pabrėžtinai taisyklingo plano – gatvės išbraižytos tarsi šachmatų lenta, vyrauja vienaaukščiai–dviaukščiai namai, žalumos gatvėse ne per daugiausia, žmonių ir automobilių – taip pat. Taip ir dvelkteli kažkokia laukinių vakarų dvasia. Dalis pagrindinių gatvių išasfaltuotos, o apie aikštę, aišku, pavadintą San Martino vardu, esama net plytelėmis iškloto šaligatvio. Čia bestovįs ir paminklas generolui, gal dėl savo svarbumo dar pagražintas grafiti. Dairausi išskirtinių objektų. Štai iš bendro miesto peizažo nelabai išsiskirianti bažnyčia.

Daugiausia lietuvių pastangomis pastatyta Sarmiento katalikų bažnyčia

Iš senosios spaudos žinau, kad pagrindiniai jos statybos iniciatoriai buvo lietuviai, tik išorėje apie tai – jokių ženklų. Beje, dar Lietuvoje teko girdėti esą Argentinoje apie Šlapelius viena ar net kelios knygos išleistos, tad svarstau, jog gerai būtų surasti čia kokį knygyną. Pasitikrinčiau informaciją. Bet kitoje sankryžoje laukia dar didesnis siurprizas – naujas miesto viešosios bibliotekos (Biblioteca Popular Mariano Moreno) pastatas. Taigi tikroji pažintis su Sarmientu prasideda čia. Iš pradžių pokalbis su bibliotekininkėmis rezgasi sunkiai. Kad esu iš Lietuvos, išaiškinu gana greitai, bet paaiškinti, ko ieškau, užtrunka ilgiau. Pasirodo, ispaniškai Šlapelių pavardė čia tariama Slápelis ar net Lápelis. O dėl nenusistovėjusios artografijos ji rašoma skirtingai – Szlápelis, Szlápeliz, Slápelis, Slápeliz. Kai jau pradedame susikalbėti, reikalai pajuda sparčiau. Deja, bibliotekininkės jokios knygos apie Šlapelius ar Sarmiento miestą negirdėjusios, tad iš pradžių man tiesiog atneša ką beturį apie Patagoniją, parodo po stiklu garbingai saugomą pirmąją Sarmiento kolonijos viešosios bibliotekos (Biblioteca Popular de la Colonia Sarmiento Chubut) steigėjų protokolų knygą, kurioje tarp pirmųjų įrašų puikuojasi trijų Šlapelių, dviejų Žukų, Jankausko ir Baltuškos (kilusio nuo Svėdasų) pavardės. Kiek daug čia visokios naujos informacijos! Pasirodo, ta biblioteka iš pradžių vadinosi Šv. Kazimiero vardu ir jos pirmininkas (prezidentas) buvo Justinas Šlapelis, o jo sūnus Juozas – sekretorius. Kaip tik šių metų liepos 16 d. bibliotekai sukaks šimtas metų. Kartu tokį pat jubiliejų švęs ir 1911 m. funduota Sarmiento patrono Šv. Juozapo (San José) bažnyčia. Kol studijuoju ir kopijuoju gautą medžiagą, bibliotekininkės dar prisimena turinčios visą dėžę istorinių dokumentų. Ir tai besanti miestelio metraštininkės Marijos Leidos Hermoso (1921–?) surinkta medžiaga, pavadinta „Reseña histórica de Sarmiento-Chubut“. Daugiausia ten įvairių užrašų ir straipsnių iš spaudos kopijų, bet gerai ir tai. Vos spėju suktis. Prabėgus kokiai valandai nuo mūsų pažinties, bibliotekoje pasirodo smulkaus sudėjimo, juodbruva mergina ir prisistato: Yeni Szlapelis. Pasirodo, bibliotekininkės, susiradusios savo skaitytojų sąrašuose Šlapelių pavardę, paskambino jai ir pranešė apie jos protėviais besidominčius svečius iš Lietuvos. Nors naujoji pažįstama taip pat kalba tik ispaniškai, pamažu įsikalbame. Paaiškėja, kad Yeni dirba Sarmiento mieste veikiančiame Žemės ūkio tyrimų institute, sutrumpintai vadinamame INTA. Daugiausia gilinasi į daržovių, ypač pomidorų, auginimo čionykštėmis sąlygomis problemas. Ji neblogai žino ir savo šeimos istoriją, tad greitai man paberia krūvą vardų ir pavardžių, prisimena vieną kitą įdomesnę istoriją. Išsiaiškiname, kad Yeni besanti jau penktos Šlapelių kartos Argentinoje atstovė. Yeni proseneliai Juozas ir Sofija Šlapeliai turėję septynis vaikus. Vienas iš jų buvęs Bonaventūra, tai jaunesnysis lakūno ir Patagonijos pionieriaus Kazimiero brolis, Justino sūnus arba Izidoriaus, pirmojo lietuvio emigranto Argentinoje, anūkas), kuris su 1998 m. mirusia Akvile Baltuškaite (čia sakoma Baltuska), išaugino septynis vaikus: Klarą (Clara), Susaną, Elvyrą, Umbertą (Humberto), Bertą, Bochiche ir Hektorą. Šiandien Yeni tėvas, septyniasdešimtmetis Hektoras Šlapelis (gimęs 1939 m.) gyvena kaime, iš tėvo paveldėtame ūkyje. Hektoro ir Orlandos Delgado Šlapelių šeimoje jie besą trys vaikai: vyriausioji dukra Laly (g.1969), sūnus Fabianas (g.1972) ir Yeni (g.1977). Laly – teisininkė, vienintelė iš šeimos pasiekusi aukštąjį mokslą, baigusi La Platos universitetą, su vyru ir dukrele Lupe gyvena ir dirba Komodoro Rivadavijoje, o Yeni su broliu Fabianu likę Sarmiente. Man labiausiai rūpi surasti kuo daugiau archyvinės medžiagos, nuotraukų. Taigi klausiu Yeni, ar jų šeimoje yra išlikę kas vertingesnio? Taip pat prisipažįstu, kad norėčiau pamatyti kaip šiandien gyvena kupiškėnų Šlapelių palikuonys tolimoje Patagonijoje, užfiksuoti svarbiausius šią giminę menančius objektus: senąją jų rančią arba hasiendą, suakmenėjusį mišką, Šlapelių šeimos kapus, miesto muziejų, oro uostą ir kt. Iš literatūros įsivaizdavau, kad Šlapelių ūkis turėtų būti kur nors visai šalia Sarmiento, bet kai Yeni išaiškina, kad nuo čia iki jos tėvų sodybos bus apie 60 km, kiek sutrinku. Kaipgi ten nusigauti? Sužinojusi, kad Sarmientui žadame paskirti daugų daugiausia pusantros dienos, Yeni greitai sumeta tolesnių veiksmų planą: šį vakarą vykstame į Šlapelių sodybą, ten pernakvojame, o rytą jos tėvas aprodo savo sodybą ir valdas, parveža atgal į miestą susipažinti su kitais objektais: kapinėmis, Kazimiero paminklu ir pan.

Šitaip susitarę trumpam išsiskiriame: Yeni išlekia atgal į darbą baigti tvarkyti savo reikalų, o aš skubinuosi kopijuoti tos bibliotekininkių atneštos archyvinės medžiagos dėžės turinį. Ar bereikia geresnio įrodymo, kad šiandieniniams Sarmiento piliečiams jų praeitis yra įdomi: surinkta ir išsaugota daug svarbių šaltinių, nors jie kol kas dar nesusisteminti.
Jau vakarėja. Apie šeštą pasirodo Yeni ir nusiveda į už kelių kvartalų, Liepos 28-osios gatvėje (calle del 28 de Julio), esančius savo ir, kaip supratau, bendrus Šlapelių namus. Tai vienaaukštis, šviesiai dažytas namas be langų iš gatvės pusės, iš tikrųjų niekuo nesiskiriantis nuo daugumos kitų. Aukšta tvora aptverto kiemo dešinėje tarsi koks ūkinis pastatas ar sandėliukas, o kairėje – plėvele dengtas šiltnamis. Tame sandėliuke, pasirodo, begyvevanti Yeni brolio Fabiano šeima – jie dabar kaip tik remontuoja savo būstą, todėl laikinai ir įsikūrė čia. Susipažįstame su Fabiano žmona Rosita, jų penkiamečiu sūneliu Demianu. Kur buvęs, kur nebuvęs užsuka ir Yeni draugas Frederikas. Pirmiausia Yeni veda aprodyti savo ūkio – šiltnamio gėrybių. Pasirodo, nors Patagonijoje dar tik pati rudens pradžia ir pakankamai šilta, visas daržoves čia tenka auginti šiltnamiuose. Kaltos ekstremalios klimato sąlygos – stiprūs vėjai kaip mat išpustytų dirvožemį! Tuo akivaizdžiai įsitikiname netrukus. Dar tebesižvalgant po uždarą Yeni namų kiemą įsisuka tokie šaižūs gūsiai, kad norom nenorom tenka sprukti pastogėn. Vakarėjantis dangus staigiai pritemsta ir ištuštėjusiose miesto gatvėse lieka šeimininkauti tik smėlį bei per dieną susikaupusias šiukšles gainiojantis vėjas.
Kai sėdę į Yeni Tojotą pajudame iš miesto pietų kryptimi, saulė jau leidžiasi, o smėlio pūga vis dar nerimsta. Kelias – paprasčiausias žvyrkelis, tad labai nepaskubėsi. Pamažu iriamės per dykumą. Yeni pasakoja apie savo šeimą ir gyvenimą Patagonijoje. Pasirodo, pradėjus intensyviau siurbti naftą, gyvenimas Sarmiente gerokai pagyvėjo. Palyginus su dvidešimtojo amžiaus pabaiga, miestas pastebimai išaugo ir dabar jame jau apie penkiolika tūkstančių gyventojų. Taigi Sarmientą šiandien peni nebe avys ar galvijai, o nafta. Normalus naftininko atlyginimas čia siekia apie penkis tūkstančius pesų (o pesas ne ką silpnesnis už litą), tuo tarpu mokytojas uždirba vos apie tūkstantį. Nenuostabu, kad bene kas trečias darbingas žmogus Sarmiente vienaip ar kitaip susijęs su naftos pramone. Tarp jų ir Yeni brolis Fabianas.

Sutemsta ir liekame tarsi vienui vieni pasaulyje. Aplinkui nieko nematyti, tik automobilio šviesos kaskart tarsi iš nebūties išplėšia vis naują kelio fragmentą. Visus tuos šešiasdešimt kilometrų dardame aklinoje tamsoje. Kiek dairausi, nematyti jokio žiburėlio. Nejau visur būtų negyvenama? Bet nesibaigiančios tvoros šalikelėje ir retsykiais kertami barjerai (specialios grotos ant važiuojamosios kelio dalies, neleidžiančios avims patekti į svetimą teritoriją) rodo, kad sodybų kažkur turėtų būti. Tik kai po poros valandų kelionės pagaliau išsukam iš pagrindinio kelio į dešinę ir dar kelis šimtus metrų pariedame lauko keliuku, paaiškėja, kur bus pradingę tie galimi žiburiai. Bent jau Šlapelių sodyba slepiasi gilokame slėnyje…

Šlapelių sodyba ir namas

Šeimininkai mus pasitinka prie sodybos vartų ir priima lyg senus gerus pažįstamus. Paskutiniai svečiai iš Lietuvos čia lankėsi prieš gerą dešimtį metų. Tą mena ir koridoriuje ant sienos įrėminta nuotrauka. Sėdamės prie stalo, šeimininkai vaišina keptomis dešrelėmis su bandelėmis, argentinietišku raudonuoju vynu. Padalinu iš Lietuvos atvežtų suvenyrų ir čia pat, prie vakarienės stalo, imame gilintis į giminės istoriją. Yeni tuoj nubraižo šeimos genealoginį medį, kiek ji jį žino. Tėvas Hektoras šį tą pataiso. Kaip ten bebūtų, visko pradžia – kupiškėnai Justinas ir Sofija (Jankauskaitė) Šlapeliai. Apie Justino tėvą Izidorių jie nelabai ką žino, bet pamini, kad dar vienas Izidorius, Justino sūnus, būdamas vos dvidešimt trejų, žuvo iškritęs iš važiuojančio traktoriaus… Būta ir kitų liūdnų istorijų. Štai Hektoro senelis iš motinos pusės – Antanas Baltuška, gyvenęs kaime prie Siera San Bernardo, mirė apsinuodijęs vandenyje buvusiu fluoru. Įdomesnių fotografijų randu vos vieną kitą. Svečių kambaryje ant sienos kaip tik kabo Hektoro tėvo Bonaventūros ir dėdės Kazimiero atvaizdai.
Šlapelių namas, nors ir vieno aukšto, gana erdvus. Netrūksta ir reikalingų patogumų, bet visgi buities sąlygos šiek tiek ekstremalios. Pavyzdžiui, šeimininkai iš karto perspėja, kad vonioje šilto vandens bus tik rytą. Mat reikia specialiai pakaitinti. Virtuvėje šalia viena kitos stovi ir dujinė viryklė, ir geležinė, malkomis kūrenama krosnelė. Dėl visa ko. Kai imu dairytis, kur įkrauti fotoaparato baterijas, pasirodo, kad elektros lizdelių („rozečių“) namuose nėra. Tiek televizorius, tiek kiti elektriniai prietaisai maitinami tiesiai iš akumuliatoriaus, kuris prijungtas prie generatoriaus ir saulės baterijų.
Čia negaliu neprisiminti dar 1933 m. „Lietuvos žiniose“ perskaityto reportažo žodžių: „Gera ir malonu pabūvoti pas šituos pirmuosius Argentinos kolonistus. Šie gražiai priima svečią ir čia gauni įspūdžio, kad esi Lietuvoje tarp savųjų. Ypač krinta akin moderniškas sutvarkymas, gražiai sutvarkyti įruošti kambariai, kaip dvarponių, automobiliai, radio“, – rašė laikraščio korespondentas pabuvojęs svetinguose Šlapelių namuose.
Naktį atrodė, kad už lango siautėja tikra vėtra, bet, ko gero, čia tai visai normalu (kelionių vadovo teigimu, vidutinis vėjo greitis šiuose kraštuose siekia 8–30 m per sekundę). Kaip ten bebūtų, bet šioje Patagonijos vietoje Atlanto vandenyną (tiksliau Šv. Jurgio įlanką) nuo Ramiojo skiria viso labo vos kokie keturi šimtai kilometrų…
Rytas pasitinka skaisčia saule ir namus apsupusių, tarsi burės, vėjo lenkiamų medžių ūžesiu. Yeni jau nėra – tik prašvitus grįžo į miestą. Po pusryčių trumpa ekskursija po sodybą. O ji tarsi iš dviejų dalių: raudonų plytų ir raudonų šiferių stogo gyvenamąjį namą supantys medžiai sudaro didesnę užuovėją, čia palyginti daug žalumos, mat pasodinta šiek tiek vaiskrūmių, stovi plėvele dengtas šiltnamis. Už tvoros jau kaip ir ūkinis kiemas, išsitęsęs kelias dešimtis metrų. Kiemo kairėje – pašiūrė ir gardas avims, dešinėje – šiferiais apkaltas pastatas, o prie jo duobė avims suvaryti ir kirpti, tolėliau – mūrinis garažas ir jau pačiame kiemo gale iš kairės stovi mūrinė viralinė, o dešinėje – taip pat mūrinis sandėliukas. Palei pašalius prikrauta sausuolių šakų – malkų atsargos. Viskas vėjo perpučiama, žaluma tik prie viralinės, visur kitur – pilkas gruntas. Čia laukia pažintis su nežinia ką rupšnojančiomis avytėmis ir, žinoma, su trimis keturkojais namų sargybiniais, iš kurių šauniausias Amigo. Viskas rodo, kad paprastų ūkininkų, ne turtuolių gyvenama. Kiek pasidairius, šeimininkas jau kviečia savo Tojoton. Laikas pasidairyti po Šlapelių valdas. Lyg susitarę į džipo kėbulą vienas po kito sušoka Amigo ir jo draugai. Išsukame iš sodybos ir vos matomu lauko keliuku riedame per dykumą. Graudžias ir ilgesingas gaučų melodijas groja „Radio Patagonia“, šalia šeimininko glaudžiasi medžioklinis šautuvas su optiniu taikikliu. Vienur kitur ir čia jau matyti linguojančių naftininkų gervių. Po keliolikos minučių, ūžaujant pusiau uraganiniam vėjui, stabtelim prie statoko kriaušio. „Bosque“, – rodo ponas Hektoras žemyn, kur buvusios upės išgraužtose griovose matyti suvirtusių galingų medžių kamienai ar jų gabalai. Tai dar dinozaurų laikus menančio araukarijų miško, kažkada užnešto vulkaninėmis nuosėdomis, o vėliau vandens vėl išplauto į paviršių, liekanos. Sakoma, kad čia randamų fosilijų amžius siekia iki 120 milijonų metų, suakmenėjusiam miškui bus apie 60 milijonų metų, o retiems žmonių pėdsakams daugų daugiausiai – 11 tūkstančių metų. Panorama didinga, bet šioje vietoje nusileisti į apačią prie tų liekanų būtų sunkoka, tad pavažiuojame dar kiek skardžio pakraščiu. Čia jau nuolaidžiau, nors vėjas toks pat laisvas ir galingas. Tik sustojus pirmasis iš džipo iššoka Amigo, o vėjas ką tik iš kabinos išlipusio pono Hektoro kepurę švysteli žemyn. Paskui ją leidžiamės ir mes. Po kojomis gurgžda perdžiūvęs gruntas. Atrodo, tarsi eitume per kokias iš tvirtos uolienos suformuotas kopas. Nusileidus į slėnį, vėjas jau silpnesnis, maloniai kaitina ankstyvo rudens saulutė. Per kokį pusvalandį apeiname šį retą geologijos paminklą. Rėvose pilna priguldyta didesnių ar mažesnių rąstų (kai kurie iš jų keliolikos metrų ilgio ir iki dviejų metrų skersmens), kitur likę tik medienos trupiniai. Taip ir norisi pačiupinėti, nes kitaip negali patikėti, kad visa tai virtę akmeniu…
Reikia pasakyti, kad Sarmiento apylinkėse esama dviejų tokių geologijos paminklų. Be šio, privačioje H. Šlapelio žemėje, esama ir valstybinio, pabirusio už kokių 30 km nuo čia, važiuojant miesto pusėn, ir vadinamas jis Suakmenėjusio miško turistiniu gamtos rezervatu (Reserva Natural Turistica Bosque Petrificado), arba Monumento Natural Provincial Bosque Petrificado Sarmiento. Šio „miško“ plotas apie 1880 ha. Būtent jo nuotraukas vakar ir mačiau ką tik išlipęs Sarmiento autobusų stotyje.
Grįžtant atgal Amigo, vienintelis iš mūsų keturkojų palydovų, nusprendžia dar pasivėžinti, o kiti du mankštinasi bėgdami paskui automobilį, jiems, matyt, labai gerai pažįstamu maršrutu. Jau artėja ir pietų metas. Šį kartą susirenkame lauko verandoje, kur svečiams kompaniją mielai palaiko Šlapelių katinėlis, vadinamas tiesiog Kačiuku… Šeimininkas paruošia puikų jautienos kepsnį su bulvėmis ir kiaušiniene. Liežuvį galima praryti! Kažkoks graudulys apima, kai geros nuotaikos pagautas ponas Hektoras prisimena pirmą „Lietuva, Tėvyne mūsų“ posmelį. Už toli likusią protėvių šalį pakeliame tostą…
Po geros valandos popiečio miego, ateina laikas grįžti į Sarmientą. Šlapelių šunys supratingi. Mato, kad šeimininkas išsiruošė ilgesnėn kelionėn ir į džipą jau nebesiprašo, pagarbiai išlydi jį ir svečius. Riedame keliu, kuriuo vakar vakare važiavome aklinoje tamsoje. Peizažas pilkas ir gana nykus, tik priartėjus prie miesto padaugėja žaliuojančių pievų, atsiranda didesnių ar mažesnių medžių guotų.
Šį kartą Sarmientą pasiekti poros valandų nebeprireikia. Žvyrkelį įveikiame beveik perpus greičiau. Laikrodis rodo jau po keturiolikos, kai sustojame prie Šlapelių namo. Kita stotelė – Kazimiero Šlapelio paminklas Estrada gatvėje. Tai iš šviesaus smiltainio iškalta didoka besišypsančio kupiškėno galva, padėta ant nupjautos piramidės formos postamento. Dairausi užrašo, bet jo nebelikę (gal ir čia vagia metalą?), o ir pati akmeninė galva jau truputį nukentėjusi: kažkokiam piktadariui ar šiaip pasismaginti nutarusiam užkliuvo lakūno nosis…

Hektoras Šlapelis prie paminklo dėdei Kazimierui

Ponui Hektoriui rūpi pasidžiaugti savo svečiais, tad kitas mūsų aplankomas objektas – miesto pakraštyje iškilęs didžiulis angaras, kuriame, pasirodo, kaip tik šiandien vyksta žemės ūkio paroda–konkursas ir Yeni su savo kolegomis iš instituto čia darbuojasi kaip ūkininkų išaugintų ir parodyti suvežtų gėrybių vertintojai. Tai šit kodėl ji taip anksti šeštadienio rytą išskubėjo atgal į miestą! Beje, parodos neaplenkė ir daugiau kupiškėnų palikuonių. Šit ponas Hektoras mums pristato dar vieną Šlapelį, savo pusbrolio Reinaldo sūnų Manolo…
Apžiūrėję parodą tęsiame pažintį su Sarmientu ir traukiame ieškoti senųjų kapinių. O jos, pasirodo, pakankamai toli nuo miesto, kažkur vidury laukų, ir visiškai apleistos, tad nenuostabu, kad ponui Hektorui panorus jas surasti tenka net klaustis kelio. Kai jau surandame, iš paskos atskuba ir Yeni bei jos pusbrolis Baltuška su drauge. Senąsias kapines dar žymi apgriuvę vartai ir vieniša koplytėlė, bet dauguma nykstančiais paminklais paženklintų kapų jau užgožti dygių brūzgynų. Yeni greitai suranda vakar minėto pačioje jaunystėje žuvusio Izidoriaus Šlapelio kapą, baltuojantį suskilusia marmuro plokšte. Vos už kelių žingsnių ir jo tėvo, o kartu ir visų šiandien Patagonijoje gyvenančių Šlapelių senelio, prosenelio ir proprosenelio – Justino Šlapelio (1854–1931) kapas. Kažkada jį puošusios geležinės tvorelės laikas dar galutinai neįveikė, tebestovi ir kuklus geležinis kryžius su lapo formos epitafija. Kiek supratau, senosios kapinės (greičiausiai dėl nepatogios vietos) buvo apleistos pradėjus sparčiau augti miestui, tad akivaizdu, kad jos pasmerktos ir dar po kelių dešimčių metų ką nors čia surasti bus beviltiška…
Grįžę į miestą dar užsukame pas Šlapelių giminaičius Baltuškas, aplankome pono Hektoro sūnų ir Yeni brolį Fabianą su jo žmona Rosita name, kurį jie remontuojasi.

Šio straipsnio autorius Vidmantas Jankauskas su Hektoru, Fabianu ir Rosita Šlapeliais prie jų namo Sarmiente

Man rūpi surasti Aerodromą, arba Aeroklubą, iš kurio kažkada skrydžiams savo lėktuvėliu kildavo Kazimieras Šlapelis. Nuvažiuojame, bet prie buvusio Aeroklubo pasitinka liūdnokas vaizdas. Nors ant stiebo dar plevėsuoja pablukusi Argentinos vėliava, pastatai užrakinti ir matosi, kad jau senokai nebenaudojami, galima sakyti, apleisti. Matyt, atsiradus plentui ir geram susiekimui tiek su Komodoro Rivadavija, tiek su vakarine provincijos dalimi, aviacija neteko savo reikšmės ir ši krašto istorijos atkarpa baigėsi. Antrojo Kazimiero Šlapelio nebeprireiks.

Apleisti Sarmiento aeroklubo pastatai

Paskutinė stotelė – Sarmiento miesto muziejus. Kadangi jau pavakarys ir laikrodis rodo aštuoniolika valandų, čia ir atsisveikiname su mielu ponu Hektoru. Jo balkšva Tojota dingsta už posūkio. Ar kada bepasimatysime…
Muziejus įsikūręs buvusioje geležinkelio, kuris taip pat nebenaudojamas, stotyje. Pirmasis traukinys į Sarmientą atvyko dar 1912 m., bet jau 1978 m., išsiplėtus automobilių transportui, neteko savo reikšmės ir buvo uždarytas. Prieš kelerius metus muziejaus pastatas degė, tad didelių vertybių čia surasti nebesitikiu. Visgi pasižiūrėti yra ką. Muziejus vadinamas vieno iš šių kraštų indėnų vadų – Desiderio Torres vardu, tad suprantama, jog atskira ekspozicijos dalis skirta Patagonijos aborigenams. Po jų rodomi krašto kolonizavimo istorijos reliktai: garbingai saugoma pirmoji, dar 1902 m. miestelyje iškelta valstybės vėliava, kolonistų buities rakandai, fotografijos, tarp kurių keletas dovanotų ir K. Šlapelio. Išsiaiškinęs, kaip surasti naująsias miesto kapines, surizikuoju ten nuvažiuoti. Maloni muziejaus darbuotoja iškviečia taksi. Nors sakė iki tų kapinių būsiant kokius keturis šimtus metrų, pasirodo, kad tikrovėje – daugiau nei kilometras. Kapinės didelės, ne dyvai pasiklysti, tad puolu šen, puolu ten ieškoti kokių vietinių, norėdamas pasiklausti, kur reiktų ieškoti Šlapelių kapų. Bet čia niekas nieko nežino… Kokias dvidešimt minučių pasiblaškęs pagaliau pabandau pasinaudoti lietuviška patirtimi – ieškoti seniausių ir svarbiausių palaidojimų tuoj į dešinę nuo pagrindinio įėjimo. Ir ką gi, bingo! Randu bent tris amžinojo poilsio vietas su lietuviškomis pavardėmis. Epitafijoje ant Jono Šlapelio (1884–1964) antkapio paminėtas ir Paberžių kaimas, tik užrašytas jis „Salerzi“. Nežinodamas, kaip yra iš tikrųjų, veltui tokio ieškotum kupiškėnuose. Šiaip kapai atrodo tvarkingai, bet kad čia ir tvarkyti nelabai būtų ką: jokių mums įprastų gėlių ar pievelių, tik granitinis (betoninis) sarkofagas ir žvyras aplinkui…
Pažintis su Sarmientu baigiasi. Temstant grįžtame į autobusų stotį. Apie devintą vakaro dar maloniai nustebina pasirodžiusi Yeni. Ji pasiryžusi mus išlydėti. Dalijamės įspūdžiais, žiūrime nuotraukas. Pasirodo, kad čia pat stotyje vienos iš autobusų firmos kasininke dirba ir jos pusseserė Baltuškaitė (Baltuska). Nepraleidžiame progos susipažinti dar su viena lietuvių palikuone. Kelios minutės po vidurnakčio pasirodo autobusas į Eskelį (Esquel). Adios Sarmiento!
Autoriaus ir Yeni Szlapelis nuotraukos

Įrašas paskelbtas temoje argentina, emigracija, istorija, Neklasifikuota. Išsisaugokite pastovią nuorodą.

2 komentarai

  1. Vaida sakė:

    Kaip ir daugumoje pasaulio vietu,vienos vietos yra gan grazios,bet pazvelgus siek tiek i sona,pamatysi tikrai apleistu vietu kaip ir nuotraukoje „Sarmiento aeroklubo pastatai“

  2. Arvydas sakė:

    Aciu uz idomu straipsni. Keli metai domejausi Kazimiero Slapelio istorija, nes teko keliauti Argentinoje. Pries pora metu pravazevau pro Sarmento, neturejau galimybes sustoti ir nusilenkti Kazimiero paminklui. Nors kiek zinau is kitu keliautoju ji nelengva surasti tame miestelyje. O kad Comodoro yra Kazimiero Slapelio gatve ir as ten gyvenau salia visa savaite, vel gi suzinojau po laiko, jau budamas Lietuvoje. Idomus Lietuviu likimai ir gaila kad lietuviu kalbos jau nebeliko ten, tik pedsakai.

Komentavimo galimybė išjungta.