Jonas Dovydaitis
Švyturys 1977, nr. 11, p. 9-10.
Pirmą kartą apie Šlapelius išgirdau 1977 metais, kai žurnale „Švyturys“ buvo atspausdintas Jono Dovydaičio straipsnis apie Patagonijos lakūną. Tada Kaune mano tėtis Pranas Žilinskas, kuris kartu su broliu Dominyku apie 1928 m. buvo emigravęs į Argentiną ir buvo gyvenęs Patagonijoje prie Komodoro Rivadavijos miesto, man pasakojo, kad pažinojo šią šeimą, kilusią iš Kupiškio krašto, kad jie buvę vieni iš pirmųjų lietuvių emigrantų tuose kraštuose, kad šeima buvusi didelė, kad jiems gyventi ten nebuvę lengva ir dar daug ko. Tie pasakojimai išliko mano atmintyje. Tik prasidėjus interneto amžiui, pradėjo rastis daugiau žinių, ten nukeliavę lietuviai atvežė man įdomių nuotraukų bei dokumentų kopijų. Nenorėdamas, kad tos žinios, kurias pastaraisiais metais gavau, pradingtų, aprašiau savo straipsniuose, kuriuos šiame tinklaraštyje galite paskaityti. Dabar perskaitęs Jono Dovydaičio straipsnį, matau jį kitomis akimis. Tos žinios buvo aprašytos tuometiniuose Argentinos laikraščiuose, kurie, manau, pasiekė aviacija besidomintį rašytoją. Randu jame vieną kitą žinią, kuriuos nepatvirtina dabar mano turimi dokumentai, pvz., kad Izidorius Šlapelis iš tremties pabėgo į Tolimuosius Rytus, o iš ten nuplaukė Japonijon, kad Argentinoje atsirado 1877, kad kažkas su tuometiniu keturių cilindrų „Biuiku“ visiška bekele „atvairavo“ į Komodoro Rivadavia miestą ir pan. Deja, iš šio straipsnio klaidinga informacija patenka ir į lietuvišką Vikipediją. Bet tai ne taip svarbu. Manau, kad straipsnis gražiai aprašo nelengvą išradingų lietuvių emigrantų gyvenimą tolimame nuo Lietuvos krašte, Patagonijoje. Paskaitykite.
Pranas Juozas Žilinskas
____________________________________________
Jonas Dovydaitis. Patagonijos lakūnas Kazimieras Šlapelis.
Švyturys 1977, nr. 11, p. 9-10.
Anapus Atlanto Argentinos spauda iliustruotais reportažais paminėjo seniausią šalies lakūną Kazimierą Šlapelį, sulaukusį 80 metų amžiaus ir dar tebeskraidantį.
Nepaprastai įdomus, spalvingas mūsų ilgaamžio tautiečio K. Šlapelio gyvenimas. Senąja rašyba jo pavardė ispaniškai – Casimiro Szlapelis.
Jis gimė 1894 metais spalio 1 dieną Kupiškio miestelyje. Kai Kazimierui sukako vieneri, tėvai Justinas ir Sofija susiruošė nepaprastai kelionei. Savo sūnų ir marčią į tolimą, pusiau laukinę Argentiną kvietė Izidorius Šlapelis, nepaprastos energijos vyras, aktyviai dalyvavęs 1863 metų sukilime. Jaunas karštas sukilėlis Izidorius kovėsi ne viename mūšyje. Sukilimą užgniaužus, jis buvo suimtas ir ištremtas į Sibirą, bet ir ten nenulenkė galvos, nepakluso valdžiai. Gerai ištyrinėjęs vietos sąlygas, susidraugavęs su aplinkiniais gyventojais, Izidorius Šlapelis iš Sibiro pabėgo į Tolimuosius Rytus, o iš ten nuplaukė Japonijon. Po keturiolikos metų klajonių ir nuotykių 1877 metais Izidorius pasiekė Argentiną, čia įsikūrė ir pasiuntė Lietuvon sūnums Jonui, Juozui, Justinui kvietimus. Tėvas rašė: „Čia rasite laisvę ir duoną… Atsivežkite žmonas, vaikus“.
Kaziuko tėvai apsigyveno Entre Rijo provincijoje, dirbo žemę, jau šiek tiek prasigyveno, bet 1903 metais čia siūbtelėjo skėrių debesys… Vabzdžiai ne tik sunaikino derlių, bet sugraužė ir drabužius! Prasidėjo badmetis. Šlapeliai nutarė bėgti į žemės kraštą – Patagoniją, į Argentinos pietus, kur jau anksčiau buvo įsikūręs Izidorius ir du jo sūnūs. Beplaukiant laivu, gimė antrasis sūnus…
Laivui atplaukus į Komodoro Rivadaviją, Šlapeliai dar šešias dienas keliavo per Čubuto provinciją arkliais, kol pasiekė Sarmjento apylinkę, kurios gyventojų dauguma buvo indėnai. Justino broliai Jonas ir Juozas vertėsi avių auginimu. Tėvas Izidorius ką tik buvo miręs.
Būsimasis lakūnas Kazimieras augo gausioje šeimoje: be jo, dar buvo septyni broliai ir dvi seserys.
Vėliau į Sarmjentą atvyko ir daugiau lietuvių – juos masino atsiradę darbai naftos verslovėse. Net buvo kalbama, kad Sarmjentas lietuvių įkurta gyvenvietė. 1970 metais šis miestas šventė 73 metų sukaktį, ir ta proga K. Šlapelio pastangomis viena jo gatvė buvo pavadinta Lietuvos (Lituania) vardu.
Sarmjente prasideda aktyvus Kazimiero Šlapelio gyvenimas. Tai ne eilinė asmenybė. Jo protas smalsus, guvus, trokštantis pažangos. Daugelyje sričių jis buvo pirmasis.
Kazimieras ėmė lankyti pradinę mokyklą Gvalegvaicho kaime, kur jo motina buvo rankdarbių mokytoja (Kupiškio stiliumi austais raštais grožėjosi argentiniečiai). Pradinį mokslą baigė Sarmjente. Vėliau jam reikėdavo kasdien arkliu joti penkis kilometrus aukštesnėn mokyklon Komodoro Rivadavijos mieste, kur tąsyk iš viso tebuvo 15 berniukų mokinių. Tą didžiulę teritoriją tada vadino Sarmjento ganyklų kolonija. Kiekvienas, norintis čia įsikurti, gaudavo po ketvirtį mylios žemės. Žemdirbiams daug žalos darė Patagonijai įprastos vėjų audros. Kazimieras pamena, kaip jo tėvas apsiverkė, žiūrėdamas į išbiauriotus laukus. Vėjai iš dirvos išplėšė ne tik daigus, bet ir sėklas… Šlapeliai prisiveisė avių, ir gyvenimas kiek palengvėjo.
1918 metais, dvidešimt ketverių metų sulaukęs, Kazimieras Šlapelis netikėtai tapo pirmuoju Sarmjento automobilininku. Tuo metu jis dirbo „Progreso“ viešbutyje kino mechaniku. Kiną rodydavo „Edisono projektoriumi“ šeštadieniais. Viešbučio svečiai žiūrėdavo filmą nemokamai, o miestelio gyventojai už įėjimą apsimokėdavo. Filmas visą laiką buvo tas pats. Beje, tą kino aparatą buvo nupirkęs Kazimiero brolis. Už filmo demonstravimą viešbutis Kazimierą pavalgydindavo. Tuo metu viena Sarmjento bendrovė atsigabeno keturių cilindrų „Biuiką“. Jo šoferis, mašiną atvairavęs iš Buenos Aireso, apsidairęs po šį nykų kraštovaizdį, pabėgo. Automašinos savininkas įprašė, kad Kazimieras Šlapelis išstudijuotų mašiną ir imtų ją vairuoti.
„Su tuo „Biuiku“ turėjau didžiausios bėdos. – šypsosi prisiminęs K. Šlapelis – Viskas nauja ir nežinoma. Vėliau, atkentęs, ir pats įsigijau automobilį.“
1922 metais K. Šlapelis pirmasis Sarmjento miestelyje įsigijo radijo imtuvą ir tapo radijo mėgėju. Buenos Airese buvo vienintelė radijo stotis, pavadinta „Kultūros radijas“. Ligi Patagonijos (1000 kilometrų) radijo banga vos atvilnydavo, ir sostinės pranešimus tebuvo galima pasiklausyti vidurnakčiais… Šlapelis vėliau sumeistravo ir radijo siųstuvą, kurį užregistravo dukters vardu, nes pats dar vis buvo emigrantas ateivis be Argentinos pilietybės.
K. Šlapelis savo akimis regėjo ir 1921-1927 metų darbo žmonių streikus Patagonijoje. Reakcija žiauriai elgėsi su streikuojančiaisiais. Juos laikė uždarytus prekiniuose vagonuose apie 150 kilometrų nuo Sarmjento, Las Haro miestelyje. Vėliau darbininkams liepė išsikasti duobes ir ten pat juos sušaudė.
Dar mažas būdamas, Kazimieras sutiko ir būrų, kurie į Sarmjento atsivežė juodųjų vergų. Turtingi būrai, daugiausia olandų kilmės, buvo pralaimėję karą su anglais Pietų Afrikoje, ir dalis jų bėgo svetur, pasiėmę ir „gyvąjį turtą“.
Gyvenimas Kazimiero neglostė. Jis kaitaliojo ir darbus, ir amatą. Pradėjęs vilnos kirpėju, artoju, vežiku, vėliau palinko į techniką. Kino mechaniko ir šoferio amatą pakeitė angliakasio darbu. Po to tiesė kelius, statė mokyklas, ėmė domėtis paleontologija. Patagonijos lygumose ir kalnuose ieškojo urano. Tyrinėdamas Andų kalnų papėdes, Šlapelis surado 40 metrų ilgio dinozauro griaučius, kuriuos atidavė La Platos muziejui. Dar po kiek laiko jis su kitu talkininku surado milžinišką žmogaus kaukolę. 1929 metais La Platos muziejus Šlapelį apdovanojo garbės diplomu.
1933 metais K. Šlapelis su draugais įsigijo sklandytuvą ir Čubute organizavo skraidymus.
Kazimieras Šlapelis ir jo lėktuvas "El Chimango"
1935 metais kartu su broliu Jonu, Baltuška ir Marcinkevičiumi Šlapelis suorganizavo Komodoro Rivadavijos aeroklubą ir tuoj ėmė mokytis civilinių lakūnų kursuose. 1936 metais Šlapelis jau skraidė savarankiškai ir nusipirko pirmą dvivietį lėktuvą. Ligi 1951 metų jis skraidė neturėdamas atitinkamų leidimų, pasikliaudamas tuo. kad gyvena tolimoje Patagonijoje. Šlapelis prisimena:
– Darėsi vis sunkiau. Pradėjo atsirasti kontrolierių ir visokiausių suvaržymų. Kai kam reikėdavo nuskristi į Komodorą, tai stengdavausi nekristi į akis – nusileisdavau Astroje, nepriskridęs miesto. Ten lėktuvą pririšdavau prie medžio, o pats klumpinau į miestą. Bet vieną dieną vos nusileidau Astroje – policininkas jau laukė. Jis pasakė, kad esu suimtas. Jis vykdąs aeronautikos vadovybės įsakymą sulaikyti lakūnus, kurie skraidą be leidimų.
Šlapelis įkalbėjo policininką, kad šis paleistų, tuoj vėl pakilo su lėktuvu ir dingo horizonte.
Matydamas, kad neišsislapstys, 1951 metais jis leidosi tūkstančio kilometrų skridiman į San Fernando aerodromą, esantį Buenos Aireso priemiestyje. Jis sėkmingai nuskrido ir savo pasirodymu visus apstulbino. Instruktoriai nenorėjo tikėti savo akimis ir ausimis. Kabinoje nebuvo matyti radijo aparato, net radijo kompaso, būtinų ilgoms kelionėms. Visi prietaisai – patys paprasčiausi. Kabina buvo nešildoma, nes Šlapelis šildymo vamzdį nukreipė į variklį, kad neapledėtų karbiuratorius. Pats jis buvo susisupęs į storą ir šiltą pončo (argentinietiška vilnonė skara) ir labai panėšėjo į raitelį, išsiruošusi ilgon kelionėn. Jo lėktuvas neturėjo starterio ir ratų stabdžių, Šlapelis šitaip imdavo skristi: išlipęs iš lėktuvo, sukdavo propelerį, kad imtų veikti motoras. Po to, prisiglaudęs prie liemens, nusitvėręs, kad lėktuvas nepabėgtų, ištraukdavo iš po ratų kaiščius; kai lėktuvas imdavo judėti, pilotas vikriai įšokdavo į kabiną ir griebdavosi vairų… Dabar galima ir kilti.
– Kaip jūs be radijo orientuojatės skrisdamas!
– Mano akys viską mato kuo puikiausiai! Tai mano pats geriausias prietaisas: akimetras!
Taip sulaukęs 57-erių ir jau „zuikiu“ išskraidęs dvidešimt metų, K. Šlapelis galų gale apsirūpino piloto liudijimu. Ligi 1974 metų per jo rankas perėjo trys nedideli lėktuvai. Sykį, kalbėdamasis su žurnalistu, K. Šlapelis papasakojo, kaip sulaužė vieną savo lėktuvėlį:
– Skraidinau vieną poną, kuris aiškiai jautėsi ore nesavas. Tačiau reikia neužsimiršti, kad nesame paukščiai, negimėme skraidymams. Tąsyk nusileidžiant netiksliai apskaičiavau ir, matydamas, kad nenutūpsiu į taką, dariau posūkį. Jau labai arti žemė… Paleidau motorą visu smarkumu. Bet per vėlu… Vienas ratas palietė žemę, ir lėktuvo važiuoklės ašis nulūžo… Trinktelėjau į žemę antru ratu – nulaužiau ir jį… Tada grybštelėjo sparną – lūžo, o antras su trenksmu įsibruko į tankų krūmą. Nuo smūgio mano vežtas keleivis galva praplėšė brezentinį stogelį. Jis atsisuko į mane įniršusio žvėries žvilgsniu. Vairalazdė jam buvo smogusi į didelį pilvą. Bet šiaip buvo sveikas… Jis tarė: „Kiaule! Kaip tupi!“ Tik po minutės sužinojo, kad mano lėktuvėlis visai sudužęs.
1973 metais Argentinos karo aviacijos vadovybė, suruošusi didelį oro paradą, pasikvietė svečiu ir seną Patagonijos padangių veteraną K. Šlapelį. Ta proga jis buvo supažindintas su JAV astronautais Donaldu Sleitonu ir Džeimsu Lovelu.
Aštuntą dešimtį švęsdamas, K. Šlapelis našlavo. Jis prisiminė, kad vis negali užmiršti savo mirusios žmonos Amalijos, rusės, kilusios iš Pavolgio vokiečių kolonijos, kurią vedė 1919 metais. Tai buvo itin karšta meilė. Santuokai labai priešinosi būsimieji giminaičiai, nes Amalija buvo liuteronė, o Šlapeliai – katalikai. Kazimieras Šlapelis, jos tėvams neleidžiant tuoktis, buvo net sumanęs jaunąją pagrobti, bet vietos teisėjas atkalbėjo – teko palaukti pora metų, kol ji tapo pilnametė. Su Amalija Šlapelis susilaukė penkių dukterų ir sūnaus, kurie visi užaugo ir jam jau padovanojo 15 anūkų ir proanūkį.
Patagonijos kelių tvarkymo tarnyba nūnai Kazimierą Šlapelį laiko savo patarėju ir paskyrė jam mažą namelį. Visas jo turtas – mažas „Luskombe“ tipo lėktuvas, pavadintas „Čimangu“ (plėšrus Argentinos paukštvanagis), su kuriuo jis laisvalaikiais skraido, įvairindamas senatvės dienas. Šlapelį visi pripažįsta Patagonijos civilinės aviacijos pionieriumi.
Senukas K. Šlapelis ypač mėgsta lankyti apylinkės mokyklas. Atskridęs jis iš oro paberia į kiemą vaikams saujas saldainių. Mokytojos neramų senuką bara, nes vaikai, vos išgirdę lėktuvo ūžesį, nutraukia pamokas ir bėga urmu iš klasės. Jis mėgsta vyresnių klasių vaikus paskraidinti, suteikia jiems pirmojo skridimo džiaugsmą…
Vienatvė nekankina seno aviatoriaus. Jis turi daug draugų. Jį dažnai aplanko tie, kas nori pasiklausyti pasakojimų apie praėjusias Patagonijos dienas. K. Šlapelis gerai pamena, kaip čia buvo susidorota su vietos gyventojais. Visos žemės priklausiusios indėnams, bet netrukus teismų nutarimais ir nusavinimo įstatymais indėnai buvo nustumti į brūzgynus, į netinkamus ūkininkavimui pakraščius. Jie pamažu prarado visa. Daug prie indėnų tautos nelaimių prisidėjo girtavimas, nes jie pamėgo alkoholį. Indėnės ausdavo puikiausias skaras ir sijonus, o jų vyrai tuos gaminius nešdavo į turgų parduoti. Čia krautuvininkai jiems įpiršdavo alkoholinių gėrimų. Pasigėrę jie mušdavosi, buvo smarkiai baudžiami, netekdavo savo prekių, grįždavo namo tuščiomis, o vėliau turėjo miestan varyti galvijų bandas, kad užsimokėtų baudas. Policija, teisėjas, krautuvininkas veikė ranka rankon. Tuo būdu indėnai prarasdavo viską, gausiai mirdavo džiova, o jų žemės pereidavo kapitalistams grobuonims. Tik tie indėnai berniukai, kurie domėjosi ne alkoholiu, bet kitais dalykais, išaugo ir išsilaikė…
Baigęs skraidyti ir sugrįžęs namolei, vakarui atėjus, Kazimieras Šlapelis ima seną akordeoną, patvarko jį ir užgroja savo mėgstamą valsą „Dunojaus bangos“. Muzikos garsai jį neša praeitin, primena jaunystę ir tėvų tolimą gimtinę, kurią pažino tik iš artimųjų pasakojimų ir jų švelnių atsiminimų… Nūnai iš vyresniųjų Šlapelių likęs tik atkaklusis Kazimieras. ..
