Kupiškėnai – Patagonijos kolonistai

Pranas Juozas Žilinskas

(Publikuota almanache „Kupiškis: kultūra ir istorija” 2011/09, p. 44-48)

Ankstesniame straipsnyje [i], pasakodamas apie pirmąjį lietuvį emigrantą Argentinoje, kupiškėną Izidorių Šlapelį, minėjau jo sūnų Justiną Šlapelį. Justinas Šlapelis gimė 1854 m. prie Kupiškio esančiame Paberžių kaime ir ten kurį laiką gyveno. 1887 m. išvykus Izidoriui Šlapeliui laimės ieškoti, Justinui Šlapeliui ir jo seseriai liko tėvo žemė. Justinas buvo vedęs Salomėją Gurklytę, su ja turėjo aštuonis vaikus. Mirus pirmai žmonai, jis vedė Zofiją Jankauskaitę, su kuria Lietuvoje susilaukė dar dviejų vaikų. Ne visi abiejų santuokų vaikai išgyveno.

Apie Justino Šlapelio gyvenimą Lietuvoje yra mažai žinių.

Tik Lietuvos valstybiniame archyve rastas dokumentas[ii], kuriame rašoma apie Vilniaus teismo rūmų prokuroro pavaduotojo surašytą kaltinamąjį aktą dėl Ukmergės apskrities Šimonių miestelyje įvykusio valstiečių pasipriešinimo ir kuriame minimas Justinas Šlapelis. Šiame dokumente rašoma, kad 1890 m. rugpjūčio 15 d. apie 8 val. ryto Šimonių miestelyje uriadnikas Skvorcovas pastebėjo valstietį Antaną Apšegą, pardavinėjantį knygas prie bažnyčios. Uriadnikas iš jo atėmė vieną knygą, o kitą knygą atėmė iš asmens, ją pirkusio iš Apšegos, ir nusinešė į savo kambarį Dovydo Kotlerio smuklėje. Knygos buvo parašytos caro valdžios draudžiama lietuvių kalba. Tą patį rytą, apie 11 val., Antanas Apšega, jo brolis Vincas, giminaitis Valerijonas Apšega ir Justinas Šlapelis miestelio aikštėje priėjo prie Skvorcovo ir pareikalavo grąžinti atimtas knygas. Skvorcovui atsisakius tai daryti, Žolynės atlaiduose dalyvavę valstiečiai jį apsupo ir šaukdami užmušti kacapą reikalavo grąžinti knygas. Jam dar kartą atsisakius grąžinti, valstiečių minia uriadniką taip ėmė spausti, kad jis tik vargais negalais prasmuko iki smuklės. Apie šimtą žmonių įbėgo į smuklę, pradėjo kumščiais mušti Skvorcovą, plėšyti jo antpečius ir reikalavo knygų. Skvorcovui pavyko pabėgti. Šio maišto dalyviai buvo teisiami. Taigi panašu, kad Justinas Šlapelis, prisimindamas ir palaikydamas ištremtų į Sibirą tėvo Izidoriaus ir dėdės Aleksandro nuostatas, buvo ne tik linkęs priešintis caro valdžiai, bet ir jau suprato knygų vertę. Tai bus matyti iš tolimesnės jo veiklos.

Kaip jau buvo rašyta, Justino Šlapelio tėvas Izidorius, apsigyvenęs Argentinoje, nuolat kvietė sūnų parduoti turimą turtą ir su visa šeima vykti pas jį. Senstančiam tėvui reikėjo paramos naujame ūkyje, o sūnui – tėvo žadėtos daug žemės, duonos, laisvės. Nelengva buvo išvykti su visa šeima: pirmos šeimos vaikais: Viktoru, Juozu, Paulina ir Jonu ir su antroje santuokoje gimusiu Kazimieru. Visgi 1895 m. visa šeima patraukė link Argentinos, perplaukė Atlanto vandenyną ir pasiekė Argentinos sostinę Buenos Aires. Iš Buenos Airių nuvyko į Entre Rios provinciją, kur jau ūkininkavo tėvas Izidorius. Čia gimė dar trys Justino vaikai: Buenaventura, Paulo ir Ignacio. Palikęs ūkį sūnui Justinui, tėvas Izidorius su anūku Juozu patraukė į Argentinos pietus, į Patagoniją, apgyvendinti Argentinos valdžios siūlomų naujų žemių. Patagonijoje Izidorius Šlapelis gavo leidimą užimti 625 ha žemės prie Musters ir Colhue Huapi ežerų esančiame slėnyje, naujai įkurtoje Sarmiento kolonijoje[iii]. Čia Izidorius 1898 m. iš molio ir žolės pastatė pirmą namą, kuris ir davė pradžią dabartiniam Sarmiento miestui. Reikėjo vėl dirbti žemę, kasti drėkinimo kanalus, auginti avių bandas, o jėgos seko. Vėl reikėjo sūnaus pagalbos. Būdamas 71 metų amžiaus Izidorius Šlapelis mirė 1901 m. Netrukus, 1903 m., visa Justino šeima išplaukė link Patagonijos. Beplaukiant laivu, Justino žmona Zofija pagimdė dar vieną sūnų, kurį senelio garbei pakrikštijo Izidoriumi. Justino šeima dar kartą pradėjo naują gyvenimą, tęsdama nelengvai pradėtą tėvo darbą ir kurdama Sarmiento koloniją.

Justinas Šlapelis su žmona ir vaikai Sarmiente (nuotrauka iš www.geni.com)

Tais laikais Argentinos valdžia, siekdama ne tik kariniu būdu įsitvirtinti pietinėse žemėse, į šias teritorijas kvietė vykti gyventi į Argentiną atvykusius emigrantus ir tapti Patagonijos kolonistais. Valdžia ne tik kvietė, bet ir visokeriopai rėmė šį procesą. Tai buvo vienas iš būdų Argentinos valstybei kurti.

Naršydamas po internetą, radau žinių, kad, be minimų Šlapelių, buvo ir daugiau kolonistų lietuvių, kurie traukė į Patagoniją, arčiau Andų kalnų, norėdami gauti žemės ir įsikurti ūkininkauti, tačiau, atrodo, jiems tai padaryti nepavyko. Kas jie buvo ir koks jų tolimesnis likimas nežinoma. O gal ten rašoma apie Izidorių Šlapelį, kai jis kartu su septyniomis šeimomis ir gamtininku Koslovskiu vyko į Patagoniją. Nėra iki galo aišku, nors ir labai įdomu, kas buvo tas Koslovskis, kokia jo kilmė. Vienur rašoma, kad jis kilęs iš Latvijos, kitur – kad rusas, trečioje vietoje – kad lenkas. 2003 m. sausio 2 d. laikraštyje „La Nación“[iv] net rašoma, kad Julio German Koslovsky[v] yra lietuvis. Gal jis buvo Julius Kazlauskas? Turint mintyse, kad tuo metu Lietuva, Latvija ir Lenkija priklausė carinės Rusijos imperijai, matyt, ir kilo tiek neaiškumų dėl jo tautybės. Šio žmogaus užmirštą gyvenimo istoriją ir nuopelnus Argentinos valstybei tik šiais laikais išnagrinėjo ir plačiai aprašė Patagonijos rašytojas Alechandro Aguado[vi]. Jis rašo, kad Julio Koslovsky buvo kilęs iš kilmingos šeimos ir išsimokslinęs, galėjo kalbėti devyniomis kalbomis. Būdamas 29 metų 1985 m. jis prisijungė prie La Platos gamtos mokslo muziejaus organizuotos gamtos ir geografinės ekspedicijos, vykstančios tyrinėti Patagonijos dalies prie Andų kalnų. J. Koslovsky ištyrė Senguer upės slėnį, jis buvo pirmas baltasis, pasiekęs tolimuosius Patagonijos Vakarus iki La Platos ežero Andų priekalnėse. Taip pat Alechandro Aguado rašo, kad, be mokslinių interesų, 1898 m. J. Koslovsky turėjo ambicingą sumanymą įkurti lietuvių, lenkų ir rusų koloniją Huemules slėnyje (Valle Huemules). Deja, ši jo idėja sužlugo, nes dėl maisto trūkumo, šalčio ir ligų po dvejų metų jis su savo šeima bebuvo vieninteliai, kurie liko gyventi šioje žemėje. Visgi ši kolonija tapo pačiu svarbiausiu motyvu nustatant sieną tarp Čilės ir Argentinos, nes atvykę anglai, kurie valstybių susitarimu turėjo nustatyti valstybių sienas, rado ten gyvenančius argentiniečius ir todėl šią ginčytiną teritoriją priskyrė Argentinai. Už šiuos nuopelnus Argentinos valdžia mokslininkui padovanojo žemės, kuri dabar vadinama Casa Koslovsky. Remdamasis savo tyrinėjais Julio Koslovsky parašė nemažai mokslinių darbų, padarė pirmąsias geriausias tų vietovių nuotraukas, surado ir pristatė į La Platos gamtos mokslo muziejų pirmąjį Patagonijoje rastą meteoritą. Jis tyrinėjo roplius, varliagyvius, paukščius, surinktą medžiagą siuntė Buenos Airių ir La Platos muziejams ir yra laikomas pirmuoju Argentinos herpetologu[vii], J. Koslovsky mirė 1923 m. rugsėjo mėnesį ir liko užmirštas. Pastaraisiais metais, Alechandro Aguado pastangomis, buvo iš užmaršties prikelti J. Koslovsky nuopelnai Argentinai ir mokslui, o Patagonijos laukuose buvo surastas vienišas kuklus J. Koslovsky kapas, kurį pažymėjo La Platos muziejaus mokslininkai.

Justino Šlapelio, su šeima atvykusio į Sarmiento koloniją, laukė kitoks, sėkmingesnis negu Kozlovskio kolonistų, likimas. Čia jis rado sūnų Juozą ir tėvo Izidoriaus pradėtus darbus. Reikėjo prisitaikyti prie naujų gyvenimo sąlygų ir gamtos, o gamta nelepino. Nors pirmiesiems lietuviams kolonistams iš pradžių pasirodė, kad Patagonijos gamta kažkuo panaši į Lietuvos gamtą, tačiau jie klydo – pirmieji prieš lietuvius keliavę Patagonijos tyrinėtojai šias vietoves vadino dykuma. Čia nebuvo tankių miškų, augmenija buvo daug skurdesnė ir kitokia nei Lietuvoje. Pasirodė, kad žemės yra nederlingos, klimatas sausas ir šaltas, labai vėjuota. Vyrauja stiprūs pietvakarių vėjai. Kritulių maža: vasarą beveik nelyja, o žiemą dažniausi krituliai būna sniego pavidalo. Laukuose daug akmenų ir ledynų tirpsmo suformuotų riedulių, vulkanų išsiveržimo liekanų – bazaltinių dangų ir pan. Šioje Patagonijos plokštikalnėje yra nedidelių kalvų, tekančių upių, kurioms vandenį tiekia Andų kalnų tirpstantys sniegynai. Tik upių slėniuose dėl vandens tekėjimo erozinių veiksnių ir atsiradusių ežerų yra susidariusios žemdirbystei tinkamos sąlygos. Būtent tokia vieta ir buvo pasirinkta Sarmiento kolonijai kurti.

Sarmiento kolonija augo palengva. Į ją rinkosi emigrantai iš daugelio šalių. Justinas Šlapelis kvietė vykti čia pažįstamus ir gimines iš Lietuvos. 1904 m., prasidėjus rusų-japonų karui, atsikvietė savo giminaičius – Antaną ir Albiną Baltuškas, kurie nenorėjo tarnauti caro kariuomenėje. Turbūt panašiai čia atsirado Paulius Žukas ir Konstancija Žukaitė. Vėliau kvietė ir kitus. Taip Sarmiento kolonijoje susidarė nedidelė lietuvių grupelė. Čia 1905 gimė paskutinis Justino ir Zofijos vaikas – duktė Justa. Taigi vien Justino Šlapelio šeimoje buvo 10 vaikų.

Justino Šlapelio šeima Sarmiento kolonijoje: sėdi: tėvai Justinas ir Zofija, stovi (iš kairės į dešinę: Ignacijus, Izidorius, Viktoras, Juozas, Buenaventura, Kazimieras, Paulius, Justa, Paulina, Jonas)

Besikuriančiai kolonijai reikėjo visko, ne vien žemės, vandens, gyvulių. Reikėjo krikštyti vaikus, tuokti poras, šventinti namus ir kt. Iš pradžių tą paprastai darydavo pakeleivingi, retkarčiais užklystantys, kunigai, turėję su savimi gimimų, vedybų, krikšto ir mirties registracijos knygas. Pasitaikydavo ir apsišaukėlių, kurie neva teikdavo tokias paslaugas – susirinkdavo pinigus ir pradingdavo, todėl kolonijos gyventojams reikėjo bažnyčios, mokymo ir atitinkamų valdymo institucijų. 1810 m. būrys kolonijos gyventojų, skųsdamiesi, kad su liūdesiu prisimena europietiškas Šv. Kalėdas, kreipėsi į Buenos Airių arkivyskupą ir prašė atsiųsti nuolatinį kunigą. Šį prašymą pasirašė 40 žmonių, pirmoji pavardė tame sąraše buvo Justino Šlapelio. Iš tikrųjų pagrindinė organizatorė buvo jauna energinga lietuvaitė Konstancija Žukaitė. Tai ji planavo statyti bažnyčią, prieglaudą, sugebėjo pasiekti net aukščiausius arkivyskupijos ir administracinės valdžios asmenis Buenos Airese, sulaukė pritarimo ir paramos šiai veiklai. Pirmoji nuolatinė Pasionistų kongregacijos misija buvo pradėta kurti 1912 m. Yra išlikęs Argentinos užsienio ir tikybos reikalų ministro Ernesto Bošo[viii]) pasirašytas dokumentas, kuriame teigiama, kad suteikiama finansinė parama prieglaudai su ligonine projektuoti ir statyti, siekianti 25 000 pesų. Tuos darbus buvo įpareigoti vykdyti Konstancija Žukaitė, Justinas Šlapelis ir dar du kiti Sarmiento kolonijos gyventojai. Kaip rašoma prisiminimuose, Konstancijos Žukaitės iniciatyva buvo pradėta statyti Šventojo Juozapo, Sarmiento globėjo, bažnyčia.

Konstancija Žukaitė buvo ypatinga asmenybė. Ji atvyko mokėdama anglų kalbą tikėdamasi būti tarpininke tarp lietuvių ir vietinių gyventojų. Tačiau dauguma vietinių gyventojų kalbėjo ispaniškai, todėl jai neliko nieko kito, kaip per trumpą laiką išmokti jų kalbą. Po trijų mėnesių ji jau galėjo susikalbėti su jūreiviais, kapitonais, bažnyčios hierarchais, Argentinos vyriausybės ministrais, žurnalistais. Konstancija labai energingai rūpinosi visais bendruomenės reikalais, taip pat ir indėnų, todėl atsidėkodami už jos veiklą Konstanciją indėnai vaidindavo indėnų mama (isp. mamita de los indios).

Konstancija Žukaitė

Kolonistai ne tik dirbo kasdienius darbus, bet rūpinosi ir vaikų ateitimi. Atvykę iš senojo pasaulio ir turėdami nemažai gyvenimo patirties, jie puikiai suprato, kad labai svarbu vaikus mokyti rašto. Šiam tikslui įgyvendinti pasirinko vienintelį tokiomis sąlygomis prieinamą būdą – pradėjo kurti visuomeninę biblioteką, kaupti knygas ir siekti, kad vaikai išmoktų skaityti. Biblioteka įsteigta 1911 m. liepos 16 d. Tai žinoma iš nedidelės užrašų knygelės, kurioje ranka parašyti šios bibliotekos įstatai ir kuri saugoma Sarmiento miesto muziejuje. Pirmame įstatų skirsnyje rašoma, kad sudaryta komiteto valdoma visuomeninė biblioteka, skirta visiems bendruomenės nariams. Įstatuose numatyta, kad knygos bus išduodamos nemokamai, kad jas skaitytojai galės laikyti ne ilgiau kaip vieną mėnesį, kad knygas privalės tinkamai prižiūrėti, saugoti ir laiku grąžinti. Norint tapti bibliotekos nariu reikėjo sumokėti 3 pesų mokestį. Taip pat įstatuose pabrėžta, kad ši visuomeninė biblioteka kuriama Sarmiento kolonijos, amatų mokyklos ir ligoninės pažangai užtikrinti. Biblioteka buvo sudaryta iš bendruomenės narių surinktų knygų, iš pradžių ji turėjo 148 knygas. Pabrėžtina tai, kad šios bibliotekos iniciatoriai buvo lietuviai: Konstancija Žukaitė, Justinas ir Juozas Šlapeliai. Pirmąjį bibliotekos komitetą sudarė: prezidentas Justinas Šlapelis, viceprezidentė Banbina de Marioni, sekretorius Juozas Šlapelis, iždininkas Andres Marioni, komiteto nariai – Paulius Žukas ir Antanas Baltuška. Vėliau, matyt, Justino Šlapelio iniciatyva, 1912 m., pagerbiant Lietuvos globėją Šv. Kazimierą, biblioteka pavadinta „Visuomenine Šv. Kazimiero biblioteka“. Taigi 2011 metais sukanka 100 metų nuo Sarmiento miesto bibliotekos įkūrimo. Šiandien tai aktyviai veikianti biblioteka, savo fonduose turinti daugiau negu 15 000 saugomų vienetų, vaikams skirtą salę, kompiuterių salę su internetu, kopijavimo technikos. Joje organizuojama įvairių renginių, literatūrinių konkursų. Dabar ši biblioteka vadinasi Čubut provincijos Sarmiento miesto visuomeninė Mariano Moreno biblioteka Nr. 2551[ix]. Tai seniausioji Čubut provincijos biblioteka, kurios istorija ir veikla yra žinoma ir vertinama.

Plakatas skelbia, kad Čubut provincijos Sarmiento miesto visuomeninė Mariano Moreno biblioteka Nr. 2551 švenčia savo šimtmetį

Šis bibliotekoje esantis raštas skelbia, kad Mariano Moreno biblioteka įsteigta 1911 m. liepos 16 d. (pradžioje buvo pavadinta Šv. Kazimiero vardu) ir pateiktos jos fundatorių pavardės (tarp kurių Justinas ir Juozas Šlapeliai)

Be Šlapelių šeimos prisimintina ir Baltuškų šeima. Amžiaus pradžioje į Patagonija Justino Šlapelio kvietimu atvyko jau minėti broliai Antanas ir Albinas Baltuškos. Kaip paprastai būdavo tais laikais, iš pradžių atvykdavo šeimos galva, vėliau likę šeimos nariai. Po dvejų metų atvyko Albino žmona Ona Žukaitė-Baltuškienė su Lietuvoje gimusiais vaikais Pranu (isp. Francisko) ir Jurgiu (isp. Jorge). Jie atplaukė į Komodoro Rivadavia ir iš čia žiemos metu vežimu keliavo 40 dienų vietovėmis, kuriose dar nebuvo kelių. Ši šeima įsikūrė vietovėje, esančioje Senguer upės pakrantėje, ir pradėjo verstis žemės ūkiu. Sodino tuopas, gluosnius, karklus, atsivežtus vaismedžių. Čia gimė jų vaikai: Akvilė, Paulina, Ana, Alicija, Pablo ir Albinas. Baltuškos kartu su kitais lietuviais įkūrė vietos lietuvių bendriją (isp. sociedad lituana), rūpinosi, kad jų vaikai galėtų išmokti rašyti ir skaityti gimtąja lietuvių kalba. Netgi buvo pasamdytas mokytojas Juan Samakeris (gal Jonas Šumakaris?), kuris atvyko iš Buenos Airių. Lietuvių bendrijos patalpose vykdavo įvairių renginių lietuvių kalba: Naujųjų metų šventės, teatro spektakliai, kuriuose vaidindavo patys bendrijos nariai. Tuo rūpindavosi mokytojas.

Albino Baltuškos šeima Sarmiente

Pirmąsias 200 avių Albinas Baltuška pradėjo auginti, kai valdžia jam davė žemės. Pamažu ūkis išsiplėtė, vėliau jį perėmė jo sūnūs: Pranas, Jurgis ir Paulius. Dukros mokėsi megzti, austi taip, kaip tai darydavo moterys Lietuvoje, taip pat mokėsi panašių amatų iš vietos indėnų. Megzdavo kojines, ilgus šalikus, audė diržus, juostas ir kt. Savo gaminius pardavinėdavo.

Deja, liūdnesnis likimas buvo skirtas Antano Baltuškos šeimai. Kaip minėta, šiose vietovėse labai svarbi sąlyga išgyventi – vanduo. Tada dar nebuvo žinoma, kad čia, vandenyje, yra žmogaus sveikatai kenksmingų medžiagų. Pasakojama, kad Antano Baltuškos šeima išmirė todėl, kad gėrė vandenį, kuriame buvo labai daug fluoro.

Taip palengva, įveikę negandas ir kasdienius sunkumus, kolonistai įsitvirtino Sarmiento kolonijoje ir jos apylinkėse. Kaip rašo savo prisiminimuose Maria Léida Hermosa, Sarmiento kolonijos gyventojai ėmėsi įvairiausių žemė ūkio ir su juo susijusių darbų: augino dobilus, kviečius, bulves, pupeles, daržoves, gėles, žiemai sūdė sviestą, sūdė ir rūkė mėsą, konservavo vaisius, medžiojo guanakas, nandus, kuoduotuosius tinamus (martinetas), lapes, vilpišius (laukines kates), pasitaikydavo ir pumų. Tačiau pagrindinė šeimų veikla, kuri davė gerų pajamų, buvo avininkystė. Kitokia veikla šiose nedrėkinamose žemėse tuo metu buvo nelengva, nes čia laukai apaugę retais krūmokšniais. Ūkininkai apskritus metus gyvulius ganydavo laukuose. Pasitaikydavo, kad šaltesnę žiemą daug gyvulių išdvėsdavo. Žiemomis avių kaimenes sniegas užpustydavo, kartais užpuldavo niežai, nuo kurių kartą kas dvi savaites reikėjo jas gydyti. Pasakojama, kad prieš Pirmąjį pasaulinį karą ir po jo už 10 kilogramų vilnų mokėdavo po 15 ar 20 pesų, vėliau tik po 4 – 6 pesus. Geresniais laikais lietuviams pavykdavo už vilnas uždirbti po 12 ir 20 tūkstančių pesų per metus. Jonas Šlapelis vienais metais gavo net 60 tūkstančių pesų. Tais laikais visi statėsi geresnius namus, gražino savo sodybas.

Jau po Justino Šlapelio mirties (mirė 1931 m. rugpjūčio 24 d. Sarmiento miestelyje). Sarmiento kolonijoje apsilankė žurnalistas (vardas ir pavardė nežinoma), kuris 1933 m. gruodžio 2 d. „Lietuvos žinių“ laikraštyje rašė, kad Šlapelių šeima stipriai laikosi. Jonas Šlapelis nuomoja 5 leguas (viena legua lygi 5 kvadratiniams kilometrams). Jo ūkis pavyzdingai sutvarkytas, laiko 8000 avių, turi pasistatęs gražius namus, taip pat turi 60 ha žemės, kurią paveldėjo iš savo tėvo Justino. Kiti broliai irgi paveldėjo dalį žemės. Povilas ir Buenaventura Šlapeliai turi po 60 ha paveldėtos žemės, Viktoras Šlapelis dar nuomoja 2 leguas, Juozas Šlapelis – 1 leguą. Kazimieras Šlapelis turi pavyzdingiausią ūkį, yra pasistatęs gražius namus, kurie kainavo 15 000 pesų. Jis esąs apsukriausias iš visų čionykščių lietuvių – dirba ne tik ūkyje, bet ir prie valdžios žibalo (naftos) šaltinių kaip „kontraktistas“, turi kelis per pusę milijonų pesų vertės kontraktus ir nuolatos sudaro sutartis keliams taisyti.

Tame pačiame „Lietuvos žinių“ straipsnyje trumpai minimi Antanas, Albinas ir Ulis Baltuškos, Kazys, Povilas ir Juozas Jankauskai, Juozas Tučius, Albinas ir Petras Krupeliai, J. Sereika, Kairys, Žiurlis (Zurlis), Zumbrickas (Sambriska). Taip pat rašoma, kad vietos jaunuomenė labai gražiai išsiauklėjusi ir kalba savo tėvų kalba, kad gera ir malonu pabuvoti pas šiuos pirmuosius Argentinos kolonistus. Jie gražiai priima svečią, susidaro įspūdis, kad esi tarp savųjų. Ypač krinta akin moderniškas namų sutvarkymas, turi radijo imtuvų, automobilių.

Ir dabar, praėjus daugiau negu šimtui metų nuo pirmųjų kolonistų įsikūrimo, jų palikuonys, kaip pasakoja ten lankęsis Vidmantas Jankauskas, gražiai priima svečius iš Lietuvos. Sarmiento apylinkėse dar galima rasti ne tik žmonių, turinčių kupiškėnams įprastas pavardes, bet ir žemėlapiuose nurodomų lietuviškų vietovių pavadinimų, pvz., Estancia F. Baltuska, Estancia A. Baltuska, Bosque petrificado Victor Szlapelis (Viktoro Šlapelio suakmenėjusių medžių miškas), Aeropuerto Casimiro Szlapelis (Kazimiero Šlapelio oro uostas; deja, nebeveikiantis), Escuela Casimiro Szlapelis Nº 716 (Kazimiero Šlapelio 716 mokykla). Šlapelio pavardę galima rasti ir moksliniuose darbuose, kuriuose tiriami suakmenėję medžiai[x]. Dabar šioje žemėje gyvenantys lietuvių palikuonys dar žino savo šaknis, žino, kur yra Lietuva, bet protėvių kalbos jau nebevartoja, kai kurie dar moka vieną kitą lietuvišką žodį. Gyvenimas gana nuošalioje vietoje padarė savo – lietuviai per kelias kartas susimaišė su kitais kolonistais, su vietos gyventojais ir taip palengva palengva įsiliejo į naujos Tėvynės gyvenimą.

___________________________________________________