Kupiškėnas – sukilėlis, pirmasis Argentinos miesto Sarmiento gyventojas

Pranas Juozas Žilinskas

Kupiškėnas – sukilėlis, pirmasis Argentinos miesto Sarmiento gyventojas

(Publikuota almanache „Kupiškis: kultūra ir istorija” 2010/08, p. 48-52)

Domėtis pirmaisiais lietuvių emigrantais į Argentiną mane paskatino tėvų pasakojimai apie tolimą kraštą – Argentiną ir jos Pietuose plytinčią mažai žinomą Patagonijos žemę.

Taip jau sutvarkė gyvenimas, kad iš Totorių kaimo, esančio netoli Skapiškio, Juozo ir Elžbietos Žilinskų septynių vaikų šeimos į tą tolimą šalį kažkieno pavilioti išvyko du sūnūs, iš pradžių Dominykas, vėliau, 1928 m., Pranas. Aštuoniolikos metų jaunuoliai vienas paskui kitą perplaukė Atlanto vandenyną ir sunkiai keliaudami atsidūrė Patagonijoje, nes čia reikėjo darbo rankų – buvo atrasti didžiuliai naftos, juodojo aukso, telkiniai, kurios reikėjo eksploatuoti. Bet apie tai vėliau.

Viename to meto Lietuvos laikraštyje buvo paskelbtas laiškas, kuriame rašoma, kad Argentinoje yra keli lietuviai, kurie tyčia vilioja žmones į šią „palaimos“ šalį: „vienas nuo Kupiškio, kuris prisiskolino nuo daugelio parsiuntė apie pora šimtų pesų Kupiškin, tyčia išgirdamas Argentiną“. Toliau tame laiške rašoma, kad „Dėlei to, esą, dauguma apie Kupiškį skubina išparduoti savo turtą, žemę ir rengiasi keliauti čia „laimės“ ieškoti. Čia, žinoma, atkeliavęs ne vienas jį prakeiks. Šiais laikais čia darbai gana blogai eina, lietuvių čia dažnai atkeliauja, bet visi labai išsiskirstę. Keliai blogi, susinešimas sunkus. Aš neturiu čia jokių artimų draugų, kad ir užklysta kartais, tai vėl iškeliauja toliau darbo ieškoti. Aš esu vienui vienas. Labai liūdnas, nėra su kuom nė pasikalbėti.“ Taigi iš tikrųjų emigranto laukė tik tokia dalia.

Kas ta Argentina, kuri vienus liūdino, o kitus galbūt žavėjo ar žavi?

Dabar Argentinos Respublika yra antra pagal dydį Pietų Amerikos valstybė, iš Rytų ją supa Atlanto vandenynas iš Vakarų – Andų kalnynas. Jos kaimynės: Urugvajus, Brazilija, Paragvajus, Bolivija ir Čilė. Argentinos plotas – 2 766 890 km²: iš Rytų į Vakarus driekiasi 1400 km, iš šiaurės į pietus – apie 3700 km, todėl klimatas nuo tropinio iki subantarktinio. Argentina skirstoma į tris dalis: kalnų juostą pagal Čilės sieną, derlingas vidurio lygumas – pampas ir pietinę sausringą ir šaltą Patagoniją. Valstybinė kalba – ispanų, nepriklausomybė nuo Ispanijos paskelbta prieš 200 metų – 1810 m. gegužės 25 d. Sostinė ir didžiausias valstybės miestas – Buenos Aires (13 mln. gyventojų). Politinė sistema – federacinė prezidentinė demokratinė respublika. Dabar Argentina ekonomiškai išsivysčiusi žemės ūkio ir industrinė šalis, turinti daug naudingų iškasenų ir energetinių išteklių.

Kaip  atsirado ši šalis? Ją per šimtmečius kūrė: vietos gyventojai – įvairių genčių indėnai, ispanų kolonistų palikuonys ir emigrantai iš Europos šalių, daugiausia ispanai ir italai. Pagrindinė dalis emigrantų į Argentiną atvyko XIX amžiaus pabaigoje ir XX amžiuje, tarp jų buvo ir lietuvių. Apie vieną lietuvių šeimą, kilusią iš Kupiškio ir palikusią nemažą pėdsaką Patagonijoje ir norisi papasakoti.

Ėjo 1863 metai. Lietuvą valdė Rusijos imperijos vietininkai, visur buvo diegiama rusiška tvarka. Priespauda buvo dar sustiprėjusi po 1831 m. sukilimo numalšinimo, tačiau laisvės idėjos vis dar gyvavo žmonių atmintyje. Prasidėjęs sukilimas Lenkijos žemėse netruko persimesti į Lietuvą. Bajorai, smulkieji dvarininkai, kartu su jais miestiečiai ir valstiečiai, paveikti laisvės siekių, vėl pakilo į kovą dėl laisvės. Deja, ir ši kova vėl buvo pralaimėta. Sukilimo dalyviai ir aktyvūs rėmėjai buvo kariami, šaudomi, tremiami ir pan.

Prieš Rusijos caro vykdomą politiką aktyviai priešinosi ir kupiškėnai broliai Šlapeliai. Aleksandras Šlapelis[i] buvo baigęs Ukmergės gimnaziją, bet jam, kaip caro valdžiai neištikimam, buvo išduotas atestatas be teisės stoti į aukštąją mokyklą, todėl teko grįžti namo. Ūkininkauti jis nemokėjo, todėl tėvai Skapiškio miestelyje Aleksandrui nupirko žemės sklypą, pastatė namą ir kalvę. Taip jis tapo kalviu, netrukus vedė, susilaukė vaikų. 1863 m. sukilimui nepavykus, Skapiškio apylinkėse siautė baudžiamieji kazokų būriai. Kadangi Aleksandro namas buvo erdvus, jame kartais apsistodavo kazokai. Norėdamas kazokams pakenkti, Aleksandras naktimis iškaitindavo žaizdre kazokų kardus, kad šie netektų kietumo ir būtų trapūs, greit lūžtų. Be to, gadindavo arklių pakinktus, sulankstydavo balnų kilpas ir kitokių negerovių sugalvodavo. Taigi taip trukdydavo baudžiamiesiems kazokų žygiams. Kai kazokai susekė, kas jiems kenkia, Aleksandrą iki gyvos galvos ištrėmė į Sibirą, netoli Tomsko. Aleksandras Šlapelis į Lietuvą negrįžo, vėliau gyveno ir mirė Saratovo srities Čiornaja Padina kaime, kurį įkūrė 1863 m. sukilimo dalyvių iš Lietuvos tremtinių šeimos.

Aleksandro brolis Izidorius Šlapelis[ii] už dalyvavimą mūšiuose su caro kariuomene buvo suimtas ir pirmu etapu išvežtas į Pskovą, vėliau į Archangelską. Iš čia 1868 m. birželio 21 d. 25-iems metams ištremtas į Sibirą. Ten augino kviečius, vienais metais nemažą derlių norėjo parduoti juos už pusę milijono tuometinių rublių anglams, bet jam neleido ir visą išaugintą derlių konfiskavo. Vėliau caras Aleksandras II sukilimo dalyvius atleido iš tremties. Daugelis, tarp jų ir Izidorius, grižo į savo tėvynę. Tik Lietuvoje jis neužsibuvo.

Kadangi jau buvo našlys, tai dukrai ir sūnui Justinui[iii] paliko savo žemę ir išvyko ieškoti vietos, kur galima laisvai gyventi. Keliavo po Europą, atvyko į Briuselį (Belgija), čia kunigas Dominykas Palionis-Pėža (kupiškėnas, taip pat buvęs sukilėlis) jį priglaudė ir padėjo išvykti į Jungtines Amerikos Valstijas. 1888 m. sausio 6 d. Izidorius Šlapelis išplaukė iš Hamburgo (Vokietija) laivu, kuris per Liverpulį (Didžioji Britanija) plaukė į Ameriką. Tuo metu jam jau turėjo būti 58 m. (kelionės dokumente rašo, kad  56 m.). Šiaurės Amerikoje Izidoriui nepatiko žemė, klimatas, kalba, be to, buvo labai sunku atsikviesti šeimą, todėl nutarė keliauti toliau į pietus, link Argentinos. Apvažiavo šiaurines Argentinos provincijas (Čako, Formosa, Korientes, Tukuman), galutinai apsistojo Entre Rios provincijoje, Gualeguayčų[iv] miestelyje, pas miestelio administratorių. Šis miestelis yra prie Gualeguayčų (arba Urugvajaus) upės, skiriančios Argentiną ir Urugvajų.

Izidorius Šlapelis. Piešinys iš Sarmiento bibliotekos rinkinių

Iš čia Izidorius vis rašė laiškus savo sūnui Justinui į Lietuvą ir kvietė parduoti savo turtą ir vykti su savo šeima į Argentiną. Jis rašė, kad čia jie ras laisvę, žemės ir duonos. Ne taip lengva buvo pasiryžti ir išvykti iš Lietuvos. Justinas buvo vedęs Salomėją Gurklytę, su kuria turėjo aštuonis vaikus. Ne visi vaikai išgyveno, kai kuriuos pakirto ligos. Mirus pirmai žmonai, 1893 m. vedė Zofiją Jankauskaitę, su kuria Lietuvoje susilaukė dviejų vaikų. Visgi žemes, kurias jam paliko tėvas, 42 metų sulaukęs Justinas pardavė ir, atsisveikinęs visam laikui su seserimi, kartu su žmona Zofija, su pirmos santuokos vaikais Viktoru, Juozu, Paulina ir Jonu ir su antros santuokos sūnumi Kazimieru patraukė  į Argentiną pas tėvą Izidorių Šlapelį. 1895 m. Justinas Šlapelis atplaukė į Buenos Aires. Visa jo šeima apsigyveno Entre Rios provincijoje, kur gyveno tėvas ir pradėjo ūkininkauti. Čia gimė dar trys Justino vaikai: Buenaventura, Paulo ir Ignacio, o dar vėliau Izidorius ir Justa.

Izidorius Šlapelis buvo susitikęs su Argentinos prezidentu Nikolas Aveljaneda[v], kuris jam pasakojo, kad Argentinos pietuose yra indėnų teuelčių[vi] gyvenamų žemių. Šios žemės vadinamos Patagonija ir norima jas kolonizuoti, nes bijoma, kad čiliečių kariuomenė gali užimti šią teritoriją. Tuometinė ir vėlesnė Argentinos valdžia nuolatos stengėsi apgyvendinti pietines teritorijas, tuo tikslu buvo siunčiama net kariuomenė, žiauriai slopinusi kai kurių indėnų genčių pasipriešinimą.

Neramios sielos žmogui Izidoriui Šlapeliui būtent šios žinios nedavė ramybės, be to, pavargo nuo upės, nuo uodų, todėl nutarė palikti Entre Rios provinciją ir ieškoti naujos geresnės vietos, apie kurią anksčiau pasakojo prezidentas Aveljaneda. Vyko į Buenos Aires, susitiko su valdžios atstovais, teiravosi ir ieškojo galimybių vykti kolonizuoti naujų pietinių teritorijų. Kaip tik tuo metu (1897 m. liepos 21 d.) Argentinos prezidentas Chose Evaristo Uriburu[vii] pasirašė dekretą Nr. 12.161, kuriuo įkūrė vadinamąją Koloniją Pastoril de Sarmiento[viii]. Tai ir tapo Izidoriaus Šlapelio svajonių žeme. Užsidegęs mintimi, kad laimės reikia ieškoti pietinėje Argentinos dalyje, Patagonijoje, įtikinėjo ir visą šeimą ten vykti. Tuo tikslu jis kreipėsi į Argentinos prezidentą generolą Chulio Argentino Roką[ix], kuris jam ir jo šeimai pažadėjo visokeriopą, netgi piniginę, paramą vykstant į Patagoniją. Tada buvo daug pasakojama apie indėnų žiaurumus, todėl jų labai bijota. Vienintelis iš šeimos, kuris pasiryžo lydėti Izidorių, buvo anūkas Juozas. Taigi abu išplaukė laivu „1 de Mayo“[x] ir atvyko į Madryn[xi].

Čia Izidorius Šlapelis, susitikęs su vietos gubernatoriumi ir išsiaiškinęs padėtį vietoje, grįžo į Buenos Aires toliau tvarkyti reikalų ir ieškoti leidimų apsigyvenimo vietai gauti. Anūkas Juozas liko Madryn ir dirbo pas vietinį verslininką Chuaną Feliksą Akostą, tiekusį galvijų mėsą tuo metu ten esantiems jūros eskadros laivams. Po kurio laiko Izidorius grįžo į Madryn kartu su septyniomis šeimomis, tarp kurių buvo gamtininkas rusas Aleksej Kozlovskij, kilęs iš Latvijos, kuris išsimokslinimą buvo gavęs Sankt Peterburge ir dirbęs La Platos muziejuje[xii]. Kozlovskij vyko į Andų priekalnes, į Valle Huemules rinkti ir tyrinėti iškasenų, vietinių gamtos turtų[xiii].

Izidorius Šlapelis jau turėjo leidimą užimti 625 hektarus žemės prie ežerų Musters ir Colhue Huapi esančiame slėnyje, naujoje įkurtoje Kolonijoje Pastoril de Sarmiento. Iš Madryn prasidėjo sunki kelionė išsvajotos žemės link. Pirmiausia Izidorius Šlapelis su anūku Juozu išvyko į tuometinį Čubut provincijos centrą Rawson[xiv]. Čia kreipėsi į provincijos gubernatorių, jam pateikė generolo Roka rekomendacijas, kad kur bebūtų jiems turėtų būti suteikta reikiama pagalba. Po trijų dienų gubernatorius Izidoriui Šlapeliui ir jo anūkui Juozui Šlapeliui davė tris arklius, du balnus, lietpalčius, maisto ir visa, kas reikalinga ilgai kelionei.

Į šią kelionę link būsimos gyvenamosios vietos išvyko 1898 metų sausio mėn., Pietų Argentinoje tuo metu vasara. Pirmiausia apsistoję Trelew vietovėje, Šlapeliai apsirūpino tolimesnei kelionei reikalingais daiktais. Kitą dieną, pasiekę Gaiman vietovę, apsistojo pas poną Randel, kuris paaiškino, kaip reikėtų pasiekti Musters ir Colhue Huapi ežerus, t. y. vietovę, kuri, kaip minėta, prezidento įsaku pavadinta Kolonija Pastoril de Sarmiento. Jiems patarė joti pagal Rio Čiko[xv] upę, kurią indėnai teuelčiai vadino Yakaman ir kuri ištekėjo iš Colhue Huapi ežero. Bet iš pradžių reikėjo pasiekti vietą, kurioje Rio Čiko įteka į Rio Čubut[xvi]. Rio Čubut upė teka tarp aukštų rausvų akmeninių uolų, pakrantėse apaugusių karklais ir gluosniais. Jiems labai reikėjo tausoti arklius, nes jų laukė ilga (apie 500 km) ir sunki kelionė upių pakrantėmis ir vagomis nelabai svetinga ir neapgyvendinta teritorija.

Rio Čubut upė ir Patagonijos kraštovaizdis

Keliaudami Rio Čubut slėniu pasiekė namus, kuriose su šeima gyveno ponas Maiz, žmonių vadinamu maragatu. Tais laikais maragatais buvo vadinami pardavėjai-klajokliai, vieni pirmųjų iš Ispanijos kilę Patagonijos apgyvendintojai, kurie ne tik parduodavo, bet ir perveždavo prekes. Izidorius papasakojo apie savo kelionės tikslą ir parodė Čubut provincijos gubernatoriaus rekomendacinį laišką, taip pat Chuano Feliks Akostos iš Madryn laišką, vežamą jo broliui Segundui Akostai, kuris jau buvo į tas vietas nuvykęs. Kitą dieną pradėjo kelionę upių vagomis, slėniais, dykumomis link galutinio tikslo. Keliaudami iš pradžių matė mažai augmenijos, bet daug gyvūnų: guanakų (tam tikra lamos rūšis), didžiausių Pietų Amerikos neskraidančių paukščių, vadinamų nandu, Patagonijos zuikių, balandžių, ančių, lapių. Vėliau gamta tapo dar skurdesnė. Po 18 dienų sunkios kelionės pasiekė Colhue Huapi ežero pakrantę ir netrukus slėnį, kuriame turėjo įsikurti tobuloji kolonija (Colonia ideal) – Sarmiento ganytojų kolonija (Colonia pastoril de Sarmiento)[xvii]. Toliau traukdami slėniu tarp ežerų ir Senguer upės jie pasiekė vietą, kurioje buvo įsikūręs minėtasis ponas Segundas Akosta. Jam keliautojai prisistatė, perdavė brolio laišką ir parodė turimus Argentinos valdžios išduotus dokumentus, suteikiančius teisę apsigyventi šioje teritorijoje. Ponas Segundas Akosta gyveno taip, kaip gyveno vietiniai indėnai teuelčiai, tvarkingoje ir švarioje palapinėje iš guanakų odos. Ponas Segundas Akosta gyveno su vietiniu indėnų vado Aiuekes (Aihueque) dukra. Ši moteris buvo apsirengusi drabužiais, tinkamais jos visuomeninės padėties moterims, ir pasipuošusi stambiais kaltais sidabriniais papuošalais.

Atvykęs Izidorius Šlapelis ir jo anūkas Juozas iškart griebėsi darbo ir iš molio bei žolės padarytų ir saulėje išdžiovintų plytų pasistatė pirmąjį dviejų kambarių namą. Stogas buvęs dengtas vietiniais augalais. Statyba buvusi baigta 1898 m. kovo mėn. 19 d. Tai ir buvo pirmasis namas būsimame Sarmiento mieste. Namo pabaigtuves linksmai atšventė su gausiomis vaišėmis – buvo iškeptos dvi telyčios ir dvi jaunos kumelaitės. Pasakojama, kad dalyvavo daug žmonių, daugiausia vietinių indėnų. Šventėje atsitiktinai dalyvavo ir pro šalį keliavęs Karlas Amenginas, kuris keliavo po Patagoniją, ieškodamas fosilijų[xviii] savo broliui Florentinui Amenginui[xix], garsiam Argentinos mokslininkui.

Teritorija, kurioje apsigyveno Izidorius Šlapelis su anūku Juozu, buvo tyrinėta Francisko Pietrobellio. Būtent jis Chubut gubernatoriui buvo pateikęs patarimą, kad galima apgyvendinti teritoriją, kurioje yra laukams drėkinti reikalingo vandens, nes čia iš Andų priekalnių atiteka Senguer upė ir yra du dideli ežerai Musters ir Colhue Huapi. Todėl Argentinos valdžia dalį 125 tūkstančių hektarų žemės išdalijo į 200 sklypų po 625 hektarus. Kiekvienas, gavęs tiek žemės, privalėjo auginti 200 avių, dirbti 10 hektarų, pasistatyti namus. Tik įvykdžius šias sąlygas, žemė tampa gyventojo nuosavybe. Pasakojama, kad tais pačiais (1898 m.) metais į čia su savo arkliais, vežimais, padargais atvyko ir apsigyveno 11 šeimų, kurios kartu su trim indėnų šeimomis sudarė pirmąją kolonistų grupę. Tų metų gruodyje šiame slėnyje jau gyveno 55 žmonės. Kolonistų šeimos gyveno kaip vietiniai indėnai, kol žemė jiems išaugino pirmuosius viltingus derlius, pasistatė pirmuosius namus. Taip buvo pradėta Kolonija Pastoril de Sarmiento, kuri vėliau tapo Sarmiento miestu.

Pirmieji Sarmiento kolonistai

Grupė pirmųjų Sarmiento gyventojų. Antras iš dešinės (su armonika) sėdi indėnas Desiderio Torres. Tikėtina, kad šalia jo sėdi Izidorius Šlapelis, o jam ant peties uždėjęs ranką anūkas Juozas

Atšiaurūs ir vargingi buvo pirmi keleri metai. Reikėjo paruošti žemę, iškasti drėkinimo kanalus, pasodinti tuopas laukams apsaugoti nuo vėjų. Pagaliau ir laikas darė savo, Izidoriaus energija ir jėgos seko. Plaukdamas laivu „1 de Mayo“, 1901 m. lapkričio 9 d. jūroje Izidorius Šlapelis, būdamas 71 metų amžiaus, mirė. Palaidotas Puerto Madryn mieste. Argentinoje iš viso jis pragyveno 12 metų.

Po didelės nesėkmės, ištikusios ūkininkaujančius Entre Rios provincijoje, kai visą derlių sunaikino sausra ir skėriai, Izidoriaus sūnus Justinas su šeima pagaliau ryžosi paskui tėvą ir sūnų keltis į Patagoniją ir tęsti tėvo pradėtus darbus. Justinas tada į Lietuvą rašė „Argentinoje gyvename septyneri metai, sekėsi visaip. Buvo gerų metų ir prastų, kurie prarijo gerųjų metų naudą“. 1903 m. kovo 11 d. iš Buenos Airių visa Justino šeima išplaukė link Patagonijos tuo pačiu „1 de Mayo“ laivu. Beplaukiant Justino žmona „toje pačioje kamaraitėje“, kurioje mirė Izidorius Šlapelis, pagimdė sūnų, kurį, priplaukus Puerto Madryn, senelio garbei pakrikštijo Izidoriumi.

Justino Šlapelio šeima pradėjo naują gyvenimą Patagonijoje, tęsdama tėvo nelengvai pradėtą darbą. Šlapelių šeima nemažai padarė šio krašto labui. Nors čia atvyko ir kitų tautų kolonistų, tačiau tie, kurie rašo Sarmiento miesto arba Čubut provincijos istoriją, visada mini, kad vieni iš pirmųjų ir kraštui nusipelniusių žmonių buvo lietuviai Šlapeliai, kilę iš Kupiškio krašto.

Straipsnis parengtas iš rastų senų laikraščių iškarpų, iš Vidmanto Jankausko surinktos medžiagos, keliaujant po Argentiną, iš Artūro Šlapelio pateiktos informacijos, iš autoriaus šeimoje girdėtų prisiminimų apie Šlapelių šeimą, iš interneto ir pan.

Nuorodos: